Mama iš pradžių nesuprato, kas jai, ir net nenutuokė, kad mergaitė mokykloje patiria stresą. Pasirodo, jos ašaros išdavė daug ką, pavyzdžiui, tai, kad mergaitė yra gabi ir nori gauti tik gerus pažymius, tačiau uždaviniai tokie sunkūs, kad neatlikus jų, vaikas nusivilia savimi ir dažnai nemato prasmės eiti į mokyklą, „nes jai šiaip ar taip nepavyks“.
Lietuvoje vaikai eina ne tik su kuprinėmis, kurias vos patempia (pati turiu pirmoką ir matau, kokia ji sunki). Mokykloje laukia daugybė finansinių prievolių tėvams, pavyzdžiui, už uniformas, už pratybas, už būrelius ir įvairias šventes, kai kitose valstybėse mokiniai eina su sąsiuviniu ir tušinuku, už nieką mokėti nereikia.
Lietuva pirmauja pagal jaunuolių savižudybių skaičių, pagal ES atliktus tyrimus yra patys nelaimingiausi. Aš pati net nenoriu prisiminti mokyklos, nes nuolatiniai atsakinėjimai prieš klasę, kontrolinių rašymai ir komentaru klausymas, kad jei gerai nesimokysim, būsim tik gatvės šlavėjai, įvarydavo į neviltį.
Pati lankiau muzikos mokyklą, žaidžiau lauko tenisą. Pasibaigus pamokoms lėkdavau į muzikos mokyklą, kurioje manęs laukdavo dar keturios pamokos, jos baigdavosi apie 18 val., tada važiuodavau žaisti lauko teniso, o 20 val. sėsdavau prie pamokų.
Ne kartą norėjau mesti muzikos mokyklą, tačiau man buvo kalama į galvą, kad reikia pabaigti tai, ką pradėjai. Laikotarpis buvo sunkus ir jei tada kas nors būtų pasakę, kad mokslo metai ilgės, patikėkit, reakcija išties būtų galėjusi būti tragiška, nes jaunas žmogus nemoka taip suvaldyti streso kaip suaugęs. Dirbti man daug labiau patinka, nes mano darbo diena baigiasi 17 val. Atsigulu ir atsikeliu be streso, kad kitą dieną man reikės stoti prieš auditoriją arba rašyti kontrolinį darbą dalyko, kuris man prastai sekasi ir t.t.
Švietimo ir mokslo ministerija su tokiais savo sprendimais tikrai nuvils daug žmonių. Negalima taip elgtis. Reikia važiuoti ir kalbėtis su mokiniais. Reikia keisti mokymo sistemą, o ne dabar esančią ir niekam tikusią dėstyti dar ilgiau. Ne aukštojoje matematikoje slypi išprusimas.
Daug pamokų apskritai neturėtų būti, reiktų įvesti gyvenimiškas pamokas, kurių mums išties prireiks. Tai – profesijos pasirinkimas, šeimos planavimas, vaikų auginimas ir t.t. O dėstomi dalykai pateikti įdomiai. Ne krūvis, o kokybė, ne pamąstymai, o kalbėjimas su mokiniais leis padaryti protingas išvadas ir adekvačius sprendimus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt ir išreikškite savo nuomonę!