Iš mano, kaip individo pusės žiūrint, šitie matuokliai neša daugiau bėdos nei naudos. Labai gąsdina (žinoma, jei tai rūpi valstybei) tai, kad šių prietaisų naudojimas yra ties ta riba, kur prasideda diskusijos dėl privatumo. Praeis kažkiek laiko, visi prie jų pripras ir galbūt atsiras taip pat nekaltai pridengti dalykai kaip viso miesto ir kelio nepertraukiamas filmavimas, privalomas GPS kiekviename automobilyje, fiksuojantis nusižengimus, žmogaus nueito ar nuvažiuoto kelio sekimas, galu gale, privalomas mikročipas po oda ir mikrofonas sėdynėje, kuris per programėlę atsiųs tau baudą už kiekvieną pirstelėjimą tiesiai į tavo išmanųjį telefoną. Tas trikojis prietaisas pareikalavo taip pat ekipažų, prižiūrinčių jį. Tiesiog sėdi dėdės mašinoje netoli matuoklio, maigo telefoną ir gauna atlyginimą. Tas vaizdas tiesiog nepaprastai „motyvuoja“ minimumą uždirbančius ir sunkiai besiverčiančius žmones. Telefonui išsikrovus, „sargai“ susipakuoja aparatūrą ir važiuoja namo. Šaunu, tėvynė jumis didžiuojasi.
Tas pats prietaisas išprovokavo žmonių pasipriešinimą, viešą jų pyktį ir nepasitenkinimą, taip pat padalino žmones į dvi grupes – „už“ ir „prieš“. Komentatorių diskusijos apipintos rusišku leksikonu, neapykanta ir nepagarba. Vieni jų pradėjo kurti grupes socialiniuose tinkluose ir pranešinėti apie trikojus greičio matuoklius, pradėjo juos žymėti žemėlapio programėlėse, drąsesni užstato automobilį tiesiai prieš nosį aparatui ir taip trukdydami jam „darbą“. Dar kiti pastato savo automobilį su dideliu plakatu tam tikru atstumu iki „greičio sargų“, taip perspėdami kitus vairuotojus apie laukiamą „pavojų“. Tretieji tiesiog „sumirkčioja“ ilgosiomis šviesomis ir praneša kitiems, kad kelyje „kažkas yra“. Pasipriešinimo veiksmai galimai pareikalavo dar daugiau policijos pajėgų stebėti, kaip vyksta vairuotojų nepasitenkinimas ir ar visi veiksmai legalūs, saugo nuo galimų chuliganizmo veiksmų ir didesniu protestų. Trumpai tariant, sukuriama priežastis gyventojų nepasitenkinimui ir naudojamos policijos pajėgos nepasitenkinimui malšinti. Taip Lietuvoje kuriama laimė.
Tas pats bjaurusis prietaisas yra bejausmis ir besmegenis, jis nenustato ar žmogus važiavo saugiai, ar jis skuba, ar ne, ar jis turi patirties vairavime, ar jo bagažinę puošia klevo lapas, nežino jis nieko, jis tiesiog iš pasalų nufotografuoja pažeidėją ir „atsiunčia“ jam baudą. Blogiausia yra tai, kad ne ką protingesni pareigūnai dažniausiai jį pastato tose vietose, kur greičio ribojimas nėra toks būtinas, bet atvirkščiai, kur greitis gali būti didesnis (atsižvelgiant į kelią, matomumą, posūkius, eismą), tačiau kol kas greitis kelio ženkluose nėra padidintas ir ten geriausiai „kimba“. O po dienos tokioje vietoje galima parodyti labai „gera rezultatą“, kuris naudos tikrajam saugumui keliuose turi nedaug.
Dabar kalbėsiu visiškai iš kitos pusės. Pavažinėjus Lietuvos keliuose galima sutikti įvairaus plauko vairuotojų nuo 10 km per valandą lėčiau nei leistina važiuojančio pensininko iki super lakūno-skraidūno iš kamikadzių giminės, kurioje žūti pačiam ir užmušti dar ką nors eismo įvykyje yra tradicija ir garbė. Važiuojant iš Kauno į Vilnių, greitkelyje nustačius autopilotą 105 km/h tu trukdysi eismą. Ir jei lenksi vilkiką, kuris netraukia daugiau 90, tai už dviejų su puse sekundės prie galo prikibs „bimbalistas“ ir patraukęs žvilgsnį nuo telefono, bandys prie tavo užpakalio privažiuoti tiek arti, kad sudarytų jausmą, jog jis nori, kaip nors apžioti tavo automobilio duslintuvą. Beveik kiekviename mieste atsiras kvailys, kuris aplenks tave kirsdamas ištisinę ir pėsčiųjų perėją, nors tu važiavai 10 km/h didesniu nei leistinu greičiu. Ilgiau pavažinėjus užmiesčio keliuose galima priskaičiuoti tiek Darwino apdovanojimo siekiančių šumacherių, kad jų skaičius kelis kartus viršys Dakaro ralio fanų kiekį, įskaitant visus jo sezonus. Ir jei už vieną registratoriumi nufilmuotą pažeidėją duotų man po vieną eurą, man dirbti nereikėtų ir būčiau labai turtingas.
Kyla dvejopi jausmai. Norėčiau, kad „lakūnų“ kelyje nebūtų, bet nenoriu ir trikojų matuoklių. Kaip šitą problemą galima išspręsti, kad visi būtų laimingi?
Mano nuomonė. Visu pirma, reikėtų peržiūrėti visus kelius, kuriuose galima pakeisti greitį, kad jis būtų racionalus. Jei, pavyzdžiui, kelias, atskirtas metaline pertvara, neturi įsukimų ir išsukimų, automobilių eismas ten nėra didelis, yra nemenka galimybė, kad jame greitį galima pakelti 10 ar 20 km per valandą. Praneškite apie tai žmonėms, pasigirkite tokio pobūdžio atliktais darbais, parodykite, kad apie vairuotojus galvojama ne vien iš blogos pusės. Taip pat rekomenduočiau peržiūrėti ar visur teisingai sudėtos ištisinės juostos, nes sudėtų klaidingai ir nelogiškai galima rasti visoje Lietuvoje. Sutvarkius šiuos dalykus, vairuotojai nebeaptiks (arba aptiks mažiau) „klaidų“ ir valstybinės įstaigos, tvarkančios kelius bei jų ženklinimus, atgaus pasitikėjimą. Pasiūlymas taip pat būtų zonose su leistinu greičiu, didesniu nei 80 km per valandą, toleranciją kelti iki 20 km per valandą, tačiau virš jos, padidinti baudos sumą. Kas atsitiks tada? Ogi tai, kad mažiau patyrę vairuotojai užmiestyje gali važiuoti 80 km per valandą, labiau patyrę, ar bent jau taip galvojantys (išskyrus „klevukus“) gali važiuoti su paklaida iki 100 km per valandą. Dabar, pavyzdžiui, naujosiose užmiesčio sankryžose greitis ribojamas griežtai iki 70 km per valandą ir tiek patyrę, ir nepatyrę turėtų to laikytis. Jei to nepaisoma ir sankryža pavojinga, tada galima statyti tuos trikojus greičio matuoklius, sumontuoti „gulinčius policininkus“, nuolatines greičio kameras ir skirti baudas už šį greičio limito ignoravimą. Tada matytųsi, kad policija suinteresuota į saugumą, o ne į baudų rinkimą. Nes dabar, matant, kad stovi gražuolių ekipažas prie pat išvažiavimo iš miesto ženklo ir gaudo tuos vairuotojus, kurie matydami tuščią kelią dviems sekundėms anksčiau nei galima paspaudė greičio pedalą. Tai pykdo ir sukuria pasipinigavimo o ne saugumo suinteresuotumo paveikslą. Tiriant nelaimingus autoįvykius, greitis yra tik vienas iš priežasčių, ir tas, kaip minėjau, dažniausiai būna daugiau nei 20 km per valanda viršytas vidutinis.
Didelę dalį sudaro neatidumas, telefonai, (ne)patirtis, perdėtas pasitikėjimas, mandrumas (atseit, kitas pasitrauks, pasuks, kitas vairuotojas lopas, arba mano juk pirmenybė ir man dzin, ar jis mane mato, ar ne ir t.t.), kultūra pėsčiųjų perėjose, nepagarba keliuose ir galvojimas, kad kiti bijo subraižyti/sudaužyti tavo naują automobilį, kurį pirkai pardavęs savo vieną inkstą. Tai gal pradėti reikėtų nuo nuoširdaus saugumo keliuose norėjimo, o ne nuo dirbtinio rezultatų parodymo popieriuose.
Realybėje ir netolimoje ateityje greičiausiai bus kitaip. Taip pat, kaip ir buvo su vidutinio greičio matuokliais. Viską diktuos statistika. Jai pagerėjus, idėjos autorius bus įvykdęs planą, kažkas galimai „praplovęs“ neblogą pinigų pinigų projektui, viskas pamažu nugrims į susidėvėjimo, biurokratijos ir užmaršties liūną. Deja, bet abejoju ar šioje šalyje saugumas kažkam nuoširdžiai rūpi labiau už skaičius popieriuje. Matuokliai po truputį nyks ir vėl važinėsimės kaip važinėjome iki jų. Saugaus visiems kelio.