Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų ir turi panašumų su Indijos sanskritu. Indijoje gatvėje nesusikalbėtume, bet panašiai skambančių tos pačios reikšmės žodžių yra ne vienas ir ne du. Artėjant šimtmečio jubiliejui, širdį džiugina dar vienas faktas: jeigu Lietuvoje gyventojų toliau mažės taip greit, kad išnyksime iš žemėlapių, ateities kartos būtent milijardinėje Indijoje galės atrasti dar vieną abi šalis jungiantį šių dienų bruožą – kastų sistemą.
Socialinės lygybės tema yra Lietuvos skaudulys. Daug nusivylusių, emigravusių, kitur laimę kuriančių žmonių. Atrodo, aišku ir paprasta. Bet kodėl mes, pradedant Seimu, elgiamės kaip paprotinės teisės įsikibę, nuo šių laikų aktualijų atsilikę indai, nors žinome ir suprantame, kad taip socialinį teisingumą ir gerovę atitolinam šviesmečiais?
Tokias mintis mintijau susitikime su Seimo nare Aušra Maldeikiene apie pensijas. Ir nustebau ir nenustebau dar kartą išgirdęs, kad ūkininkai turi daugiausiai mokesčių lengvatų, moka mažiausiai įmokų „Sodrai“ ir dėl to tokios mažos dabartinių pensininkų pensijos. Tik nesuprantu ir net norėčiau paaiškinimo, kodėl ūkininkai Lietuvoje yra aukščiausioji kasta, kuri nori mokėti mažiausiai, o gauti daug daugiau?
Mokytojai, gydytojai, socialiniai darbuotojai, vadybininkai, darbininkai, gaisrininkai, kelininkai, mes visi paprasti žmonės, tiksliau mūsų pajamos yra apmokestintos, kad oi... Kaip bitutės medų sunešame valstybės biudžetą, iš kurio finansuojami ir keliai, ir daktarai, ir mokyklos. Baisu, kai universitetuose mokslo žmonės gauna minimalią alga, kaip į užsienį išvažiuoja daktarai ir slaugės. Ar ne visi vienodai stipriai turime suremti pečius vardan mūsų šalies, mūsų vaikų, kad turėtume kelius, mokyklas ir ligonines?
Bet ne. Didžiausia bėda ir nelaimė tai ne tyliai išsiskirstanti Lietuva, o tas, kas prie žemės ir savoje piniginėje: užsnigo, užlijo, nupūtė, nušalo, neužaugo, paskendo. Didžiausia baimė mūsuose, kad žemdirbiai išeis protestuoti su šakėm prie Seimo, jei jokio pinigo negaus.
Bet kuris kitas Lietuvos žmogus turi būti apsidraudęs pats, jei nori, kad jo patirtus nuostolius kompensuotų, bet tik ne žemdirbiai. Jiems dėl blogų pavasarių, vasarų, rudenų ir žiemų subsidijos ir išmokos ne tik iš Europos Sąjungos, bet dar ir iš mūsų pinigų mokamos. Bet jei ūkininkas susilaužytų koją ar gimdytų jo žmona, jie gautų lygiai tokias pačias sveikatos paslaugas kaip ir bet kuris kitas pilnai mūsų valstybės apmokestintas pilietis, o jei išeitų į pensiją – ir pensiją gautų tokią, kaip tie, visą gyvenimą mokėję viską valstybei iki cento.
Ūkininkų vaikai lanko mokyklas ir mokosi universitetuose. Negirdėti, kad jiems suteikiamų žinių apimtis būtų sumažinta priklausomai nuo tėvų valstybei sumokamų sumažintų mokesčių. Jie važiuoja tais pačiais sutvarkytais keliais, apšviestomis gatvėmis.
Tikrai nesuprantu, kuo ūkininkai išskirtiniai ir kodėl jiems ir apie juos visos mokesčių lengvatos. Kodėl mano ar mano kaimynų darbas yra mažiau svarbus, kodėl mes turim finansuoti lygiai tokius pačius darbingus žmones, kurie tą sugebėtų daryti ir patys. O paskui skundžiamės, kur teisingumas, kodėl „Sodra“ braška, iš ko pensijas mokėti?
Netikiu, kad būsiu išklausytas, bet jei būsiu, tai noriu pasakyti gerbiamiems Seimo nariams. Profesionalumas prasideda nuo kiekvieno mūsų. Jums suteikta didelė valdžia, todėl kviečiu būti dorais ir teisingais ir nežiūrėti vien savo piniginių interesų ir bent šimtmečio proga suteikti žmonėms galimybę pasijusti lygiais su visais, o ne melžiamomis karvėmis vardan ūkininkų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.