Šiek tiek apie mane. Gimiau ir užaugau daugiavaikėje šeimoje. Likimas taip lėmė, kad tėveliai nebuvo turtingi, tačiau nuoširdžiai valstybės labui dirbantys piliečiai už minimalų to meto atlyginimą. Niekam ne paslaptis, kad vaikščiodavom švariais, gražiai...sulopytais drabužiais, nes kitų neišgalėjome įsigyti. Nemokamas maitinimas, socialinės pašalpos bei išaugtų ir penkiolika kartų persiūtų drabužių dėvėjimas taip pat buvo kasdienybė.
Deja, šito pro akis nepraleido klasės vaikai. Taip pat kaip ir smulkaus sudėjimo, aštraus charakterio ir, tenka pripažinti, puikių protinių sugebėjimų. Tačiau, dievaži, kaip čia parodysi bendraklasiams, kad bendrauji su intelektualiu, nepavalgiusiu „skarmaliumi“, kurio tėveliai nerado pinigų ne tik ekskursijai, pratyboms, bet ir saldainiams? Išvada viena – valio, turim naują „kaliausę-bokso kriaušę“ klasėje! Kas gali būt geriau? Ta netikra laukuose pastatyta – gyvatė, daryk ką nori, ignoruoja, jokio atsako. O čia – įspirk, apspjauk, pažemink, įžeisk, pastumk, užgauk – visada atsakys ašarom. Įdomu gi, ar ne?
„Šaunių“ mokytojų dėka toks vaikas pradeda galvoti, kad viso šito problema ir priežastis – jis pats. Nes sveiku protu nesuvokiama, kaip religingoje gimnazijoje su normaliais vaikais gali dėtis tokie dalykai. Juk rodos nė vienas gimdamas neatsinešėme prašymo, kad kažkas apspjautų, į kuprinę primestų šiukšlių, kreidos, sutrintų bandelių ar išvis (už paskutinius centus padėvėtų drabužių parduotuvėje pirktą) su visais „priedais“ išmestų per ketvirto aukšto langą. O kiek kartų pačiai teko būti tos kuprinės vietoje (be akrobatinių šuolių ne savo noru, nors minčių apie veiksmus savo noru, dievaži, buvo, ir bent jau 4 kartus per dieną). Kai su siaubu lauki pertraukos ir eini kaip į karą, per kurį būtinai kas nors ras ką tau padaryti, apie ėjimo namo peripetijas (tikrai panašu į minų lauką – kai ant kiekvieno kampo ne bombos, bet kankintojai) nekalbu išvis.
Ir paskui stebimasi, kaip tokie vaikai lieka antriems metams ir... degraduoja. Pradeda vartoti psichotropines medžiagas, susideda su tikrai blogomis kompanijomis, gimdo vaikus patvoriuose ir taip toliau. „Užsisuka“ vėl tas pats kančios ir siaubo ratas – tik dabar jau su ligomis ir priklausomybėmis.
Na, o mano gyvenimas pasisuko šiek tiek kitaip. Palikta antriems metams (nes pamokų nelankymas – vienas puikiausių būdų išvengti mokyklos) aš... atgimiau.
Gavusi puikiausią „pauzę“ gyvenime, pakeičiau mokymosi įstaigą. Pragaras katalikiškoje gimnazijoje liko praeityje. Kas man padėjo išeiti iš to užburto rato? Principai ir gėda. Prieš mokytoją, kuris savo autoritetu man visada keldavo tylų pasigėrėjimą. Protingas, nebylus, mąslus suaugusio žmogaus žvilgsnis, visada sakydavęs, „aš Tavim tikiu“. Žmogus, kuris šiandien turbūt net mano veido nepamena (nes po to gėdingo išėjimo iš mokyklos daugiau manęs taip ir nematė). Auklėtojas, kuris buvo ir yra ta priežastis, dėl kurios kilau kaip feniksas iš pelenų. Ir dar daug žmoni, kurie suteikė galimybę, manim patikėjo. Kad ir vieną vienintelį kartą – man to užteko, kad stočiausi ir laiptuku pakilčiau aukščiau.
Užaugau, baigiau aukštojo mokslo įstaigas, dabar didžiuojuosi dviem diplomais kišenėje ir sėkmingai siekiu trečio. Ar būna praeities vaiduoklių mano gyvenime? Būna. Sutinku aš juos bendrų draugų šventėse ar šiaip kažkur (vieta, kur gyvenau – mažas plotas, bet užtat komunikacija didelė). Va, pareiškė nesenai vienas, „kad aš pati visada tai provokavau ir to norėjau“. Rimtai? Turbūt taip atrodė visiems mokytojams, tiems, kurie mano gyvenimą pavertė pragaru, ir jų tėvams. Pasiklausius panašu, kad kai kuriems vis dar taip atrodo. O aš greičiausiai – tikrai nesveika, nes mano nuomonė kitokia. Ir tada, ir dabar.
Gynyba nuo to? Galvoju... Kalbos? Neveikia. Bausmės? Neveikia. Ašaros? Neveikia. Ir kas keisčiausiai, neveikia ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų, už juos atsakingų asmenų. Tų, kurie dangsto, apsimeta kad nieko nebuvo, nėra ir neįvyko. Tų, kurie pasyviai patys skatina smurtą, patyčias, melą ir socialinį „sluoksniavimąsi“ mokyklose vaikų liežuviais ir rankomis.
Prabėgę daug metų parodė, kad aplinka nei ten, nei apskritai niekur nepasikeitė. Spaudoje, artimų žmonių aplinkoje vis skamba tas pats per tą patį – psichologinis, fizinis smurtas. Net ir dešimtmečiui prabėgus nesistebiu, kodėl daugėja išpuolių mokyklose. Ir dažnai smurtinių. Protingas, autoritetingas žmogus yra pasakęs: „Agresija iššaukia agresiją“. O ar kas nors kada nors pagalvojo, kiek tos agresijos skriaudžiamuose vaikuose? Ir ji išsiveržia smurto protrūkiais dažniausiai prieš save.
Prevencija? Mokyti suaugusius, kad jų problemos šeimoje atsispindi ir jų vaike, kuris tai įvairiais saviraiškos būdais parodo mokykloje. Kad smurtas – nei psichologinis, nei fizinis – negali būti toleruojamas. Šviesti mokytojus, kad smurtas – nesvarbu, kokios jis formos – yra nusikaltimas. Dėl to mokinys turi būti šalinamas iš pamokų be jokių išlygų, pranešama tėveliams ir visai mokyklos bendruomenei. Ir tai negali būti slepiama, nes normaliomis aplinkybėmis nusikaltimo slėpimas įvardijamas kaip bendradarbiavimas. Ir galų gale, reikalingas darbas su vaikais ir objektyvus išaiškinimas, kad tas, iš kurio tu šiandien tyčiojiesi, į kažką kažkada išaugs (jeigu iki tol nieko nepadarys). Ir jei tu suluošinęs jo psichiką ir kūną su juo gyvenime nesusidursi, tai dar nereiškia, kad jūs abu neturėsite vaikų. Ar nebaisu, kad šįkart karuselė nepradės suktis kiton pusėn ir jo vaikas kankins taviškį taip, kaip tu tai darei kadaise su jo tėveliu/mama?
Reziumė:
Kažkada kažkuri mokytoja, kai manęs nebuvo pamokoje, pasakė, kad tokie vaikai kaip aš gyvenime išauga į mokslininkus arba teroristus. Na, mokslininku Lietuvoje finansiškai vargu, ar verta tapti, nes ir valytojai už fiksuotą darbo dieną uždirba kone daugiau. Teroristu? Nebent idėjiniu, ginančiu savo vaiką. Greičiausiai nesuteiksiu nei vieno, nei kito savo gimtajai šaliai, nes vargu, ar po viso šito ji verta to. Rodos – lyg ir dar vienas atsakymas, kodėl jaunimas emigruoja?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galite pasidalyti savo patirtimi? Mokykloje patyrėte patyčių? O gal atvirkščiai, su jomis niekada nesusidūrėte? Galite apie situaciją mokykloje papasakoti mokytojo akimis? Rašykite mums el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“.
Pagalbos telefonai:
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
| Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai | 8 800 28888 | I-VII visą parą |
| Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai | 116 111 | I-VII 11:00 - 21:00 |
| Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba) Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. | 8 800 77277 | I-V 16.00 - 20.00 |
| Pagalbos moterims linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 8 800 66366 | I-VII 10:00 - 21:00 |
| Vilties linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 116 123 | I-VII visą parą |
Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.
Emocinė parama internetu
| „Vaikų linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt | Atsako per dvi dienas |
| „Jaunimo linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas | Atsako per dvi dienas |
| „Vilties linija“ | Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com | Atsako per tris darbo dienas |
| „Pagalbos moterims linija“ | Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt | Atsako per tris dienas |
Krizių įveikimo centre (Giedraičių 60 A, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00
Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt
Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt
Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64.