Terorizmas neturi religijos
Tie, kas šiandien skaičiuoja, kokią religiją dažniau išpažįsta teroristai, greičiausiai nieko nežino apie terorizmo reiškinį arba turi kitą tikslą - sukelti dar didesnę sumaištį. Panašiais momentais kaip Paryžiaus išpuoliai, naudojasi ekstremalios dešiniosios organizacijos, skleisdamos išsivalymo, tautos grynumo idėjas. O jos sukelia dar didesnę priešpriešą, mažumų diskriminaciją, ko išdavoje vėl einama prie didesnių konfliktų. Taip užprogramuojamas užburtas ratas, kai neadekvatus veiksmas sukelia dar stipresnį atsaką, o šis dar vieną – tačiau jau iš kitos visuomenės grupės.
Modernus žodžio „terorizmas“ vartojimas prasideda nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikų, kai šią šalį valdę jakobinai 1793–1794 metų teroro kampanijoje nužudė šimtus žmonių. XIX amžiuje visoje Europoje buvo madinga sprogdinti karalių ir imperatorių šeimas ir tų išpuolių metu žūdavo visi esantys greta. Žymiausias toks išpuolis vyko 1914 metais Sarajeve ir išprovokavo Pirmąjį pasaulinį karą. Religinis terorizmas, kuris šiandien siejamas su islamu, iš tiesų gimė Airijoje, kur susidūrimai tarp katalikų ir protestantų tapo istorija tik prieš keliolika metų. Todėl jei Jūs būdamas europiečiu jaučiatės kažkuo pranašesnis – tiesiog atsiverskite istorijos vadovėlį.
Būtina pabrėžti, kad terorizmas yra netoleruotinas įvairių religijų žmonėms, taip pat musulmonams. Būtent musulmonai šiandien daugiausiai kenčia nuo teroro išpuolių, kurie vyksta daug dažniau jų kraštuose nei Europoje. Štai Didžiosios Britanijos jaunimas parengė video klipą, kuriame musulmonai atsiriboja nuo „Islamo valstybės“ veiklos ir garsiai pareiškia, kad šios organizacijos veikla vykdoma ne jų vardu.
"Korane niekur nesakoma, kad kitos religijos ar tautos turi būti užpultos. Nupjauti žmonėms galvas yra niekinga. Jei oro atakos gali sustabdyti šiuos fundamentalistus, agresyvių idėjų plitimą, aš esu už tokius veiksmus", - sakė 65 metų amžiaus Enes Mustafic, kurio pasisakymas, deja, taip ir nepastebėtas Lietuvoje, dar rugsėjo mėnesį išplito vakarų žiniasklaidos rengtuose straipsniuose.
Sienos nepadės išsigelbėt
Nepaisant to, kad islamo valstybės gretose yra gausu europiečių, Paryžiaus įvykių kontekste atpirkimo ožiais norima paversti pabėgėlius. Pasipylė komentarai, jog būtent tokių įvykių ir reikėjo laukti. Neva pabėgėliams į Europą bėgant nuo Sirijos karo neaišku, kas čia galėjo patekti. Žiūrėk, tuoj pasirodys pasiūlymai, jog norint užtikrinti saugumą, būtina juos grąžinti atgal, iš kur jie atėjo, arba uždaryti ir nuolatos saugoti. Taip iš esmės bus siūloma arba pasmerkti žmones myriop, nes dalis jų būtų grąžinta ten, kur jiems kilo grėsmė, arba kuriami getai, kurie taptų neramumų židiniais.
Būtent sienų statymas mūsų visuomenėje ir leidžia radikalizmui klestėti. Kiekviena tokia tragedija pažadina mumyse norą apriboti kitų žmonių laisvę ir net atsisakyti savo laisvės vardan saugumo. Šiandien atpirkimo ožiais tampa pabėgėliai, musulmonai, ne taip senai jais buvo žydai, kas bus kitas? Tačiau būtent to ir siekia teroristai – mus įbauginti ir atsisakyti to visuomenės raidos kelio, kurį pasirinkome ir tapti panašesniais į juos. Kai kurie politikai garsiai rėkia apie būtinybę statyti daugiau sienų - ne tik valstybėse narėse, bet ir visuomenėje, kuri padalinama į visateisius senbuvius ir beteisius atėjūnus. Tai - kelias į niekur. Tie, kas šiandien niekina demokratiją, laisvę, tyčiojasi iš „europietiškų vertybių“, tolerancijos sąvokų, daro tai patogiai naršydamas internetu saugioje aplinkoje.
Jei atsakas į Paryžiaus tragediją bus mažesnis rūpestis pabėgėliais ar imigrantais – tai mes išduosime savo vertybes. Jau šiandien pabėgėliai yra atstumtieji, nes mėnesiais laukia, kol bus užregistruoti ir įgis bent šiokias tokias teises. Kol kas šių žmonių integracija yra tik epizodinė - politikai apie tai daug kalba, o būrio savanorių tam neužtenka. Tuo tarpu nemenka dalis visuomenės vis labiau atvirai reiškia savo nepasitenkinimą ir net nesistengdami įsigilinti į tokios migracijos priežastis. Panašiai elgiamės ir su imigrantais. Didžiajai daliai visuomenės iki šiol atrodo, kad visiškai normalu nepriimti į darbą imigranto, nes jis yra kitoks – ne čia gimęs. Nepaisant to, kad leidžiame vaikus mokytis į užsienį, nes tai praplečia akiratį, iki šiol galvojome, kad kitataučių buvimas kažkokiu keistu būdu neigiamai gali atsiliepti darbo kokybei.
Paryžiaus tragedija – paskata keistis
Siekiant išvengti Paryžiaus tragedijos ateityje, reikia ne radikalizmo, baimių kėlimo, o susitelkimo. Daugelis mūsų esame baisingai užsiėmę, tačiau juk viskas priklauso nuo prioritetų. Jei suvoktume, kad saugumas priklauso ne tik nuo to, kiek sunkiosios ginkluotės Europa turės, ar kiek jėgos struktūrų žmonių sugebėsime įdarbinti, o daugiau nuo pačių žmonių ir jų tikėjimo savo šalimi, noro ją ginti nuo visų grėsmių – tuomet galėtume pasiekti nemažų permainų. Kalbu apie žmones plačiąja prasme – tiek šimtus metų tam tikroje teritorijoje gyvenusius, tiek imigrantus, tiek tautinių mažumų atstovus, tiek pabėgėlius, kurie nuo pirmųjų dienų Europoje žinotų, kad už musų vertybes verta kovoti.
Pradėkime nuo smulkių dalykų, pavyzdžiui, žmonių, kurie mato, jog šalia jų kažkas mušamas, apvagiamas, žeminamas ir pan., elgsenos. Juk nemenka dalis atsitiktinių praeivių nuleidžia akis ir pasišalina. Paryžiaus tragedija – tai tinkamas momentas pažiūrėti į save ir gerai pagalvoti – kokį poveikį daro mūsų veiksmai, kai į vieną katilą sumetame musulmonus, teroristus ir pabėgėlius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
