Savo gyvenimą pradedu skaičiuoti nuo 2010-ųjų metų, kuomet šis apsivertė aukštyn kojom. Meilės užauginti sparnai buvo be gailesčio apkarpyti, tad teko skaudžiai nusileisti ant žemės nuo išsisklaidžiusių baltapūkių debesų. Tuomet susiformavo mano unikali asmenybė. Išryškėjo mano charakterio ypatumai, ėmiau į gyvenimą žvelgti kitu kampu, pasikeitė mano vertybių hierarchija ir pasikeičiau aš.
Manyje neliko jokių tyrų jausmų ir nuoširdžių emocijų. Iki šių metų vasaros, visus ketverius metus nei vienam vyrui nejaučiau nė kibirkštėlės simpatijos ar susižavėjimo, o jeigu ir pasitaikydavo koks paklydėlis pakelėje, tai viskas vykdavo mechaniškai, nesąmoningai, veikiant organizmą svaigiosiomis medžiagomis ir tik dėl gyvuliško instinkto.
Tačiau smėlio laikrodis, iš lėto byrėjęs ketverius metus, vėl apsivertė. Viskas pasikeitė. Viskas prasidėjo iš naujo.
Artėjant 2014-ųjų metų vasaros pabaigai, rugpjūčio viduryje išskridau į lietuvių „okupuotą“ saulėtąją Turkiją. Išsirinkau karališką viešbutį, kuriame lietuvio nė kvapo, vien tik vokiečiai ir anglai. Norėjau atsipūsti po sudėtingai įdomios vasaros, viską apmąstyti, sudėlioti savo padrikas mintis į vietą. Tikėjausi visiškai nerūpestingai pailsėti.
Praleisiu tą kelionės dalį, kai teko užsiropšti ant lagamino, kad jį užsegčiau, apie įkvėpiantį vaizdą žvelgiant iš lėktuvo, apie pirmą neišdildomą įspūdį įžengus į viešbutį ir apie pirmas tris dienas jame.
Jau praėjus trims dienoms, spėjus pasisvilinti saulėje ir pasimėgauti chloruotu baseino vandeniu, ten dirbantys animatoriai, iki šiol nežinoję apie Lietuvą, jau taisyklingai gebėjo ištarti mūsų šalies pavadinimą ir mano sudėtingą vardą – prisistatyti man jau nebereikėdavo. Iš tikrųjų, nešmėžavau ir nelindau jiems į akis, esu per daug išdidi, pasižymiu neregėtu sarkazmu ir dievinu ironiją, turiu cinizmo užuomazgų, nesu itin draugiška, bet moku gražiai šypsotis. Tiesiog turiu tokią savybę nesąmoningai atkreipti į save dėmesį – niekada nelieku nepastebėta.
Taigi, tą lemtingą trečią dieną vienas animatorius susistabdė mane norėdamas pakviesti žaisti žaidimą pavadinimu „boccia“. Neturėjau žalio supratimo, kas tai per dalykas, kaip ir ką ten reikia daryti. Jis man paaiškino. Pamaniau, velniai nematė, einam žaisti. O kadangi naujokams sekasi, žaidimą aš laimėjau ir gavau sertifikatą, kurį man įteikė amfiteatre vykusiame vakariniame renginyje. Štai nuo ko viskas ir prasidėjo.
Nuo tos dienos kiekvieną rytą iš jo sulaukdavau frazės „Hello, Champion“ (liet. labas, čempione) ir asmeninio kvietimo žaisti tą žaidimą, kurio sistemos taip ir neperpratau. Vėliau prasidėjo ir tokios smulkmenos kaip švelnus timptelėjimas už plaukų, paėmimas už parankės, pasitaškymas baseine. Tačiau viso to aš visiškai nesureikšminau. Net nebuvo dingtelėjusi mintis, kad aš jam galbūt kritau į akį. Kodėl? Nes maniau, jog toks tipiškas gražuolis kaip jis flirtuoja su visomis iš eilės, moteriškės tiesiog ryte rijo jį akimis. Aukštas, daugiau nei 190 cm, sportiško sudėjimo, besipuikuojantis savo žavia šypsena. Niekada tokių nemėgau.
Taigi, prasuksiu kai kuriuos įvykius ir sustabdysiu juostelę ties priešpaskutine diena Turkijoje. Tą dieną įvyko pernelyg daug sutapimų, kas verčia galvoti, jog čia įsikišo nuolat iš manęs besityčiojantis likimas. Niekada iki šios dienos nebuvau nuėjus į atrakcionų parkelį, esantį viešbučio teritorijoje. Tačiau atrakcionus aš visuomet mėgau, tad pagalvojau, kodėl gi nepasidžiaugti dozę mini adrenalino. Deja, ja džiaugėsi tik mažieji, o tėvai pabijoję, jog susikratys jų skrandžiuose nuo švediško stalo nugvelbti gardumynai, stebėjo kaip tuo džiaugiasi jų bebaimiai vaikai (atrakcionas visai ne vaikams skirtas).
Palaikius kompaniją narsuoliams vaikams, aš toliau tęsiau savo kelionę po atrakcionų parką. Ir netikėtai prie vieno iš jų mane aptiko tas pats animatorius, kuris nustebęs žvelgė, nes pamatė mane jau nebe su maudymosi kostiumėliu ir susitaršiusiais plaukais, o su klasikine peplum stiliaus suknele, nemažai nuo žemės pakeliančiais aukštakulniais, su kuriais buvau vos vos žemesnė už jį, pagaliau palaidais ir vis dėlto ilgais plaukais bei vakariniu makiažu.
Mano išvaizdą dar labiau išryškino atrakcionų fonas prie kurio tuo metu aš visiškai nesiderinau. Pravebleno jis man komplimentą, šiek tiek pašnekėjom, pasirodo, būsimas inžinierius. Tuomet mūsų keliai trumpam išsiskyrė, tačiau po poros valandų, eidama per tiltą, vedantį link baro, nei iš šio, nei iš to stabtelėjau ir atsisukau. Kodėl – neįsivaizduoju.
Atsisukus visai netikėtai pamačiau link manęs einantį tą patį animatorių. Priėjęs jis paėmė mane už parankės ir nusivedė į barą. Grojo muzika, šoko tik animatoriai, visi kiti buvo labai drovūs. O man kas? Pirmą ir paskutinį kartą mane visi žmonės mato. Bešokant būsimas inžinierius paklausė mano „Facebook“ duomenų. Aš jam pareiškiau, kad galėčiau jam pasakyti, bet jis nieko nesuprastų, kadangi net lietuviai mano pavardės be klaidos neištaria. Tad jeigu ką, galėčiau jam viską užrašyti kitą kartą.
Išaušus paskutinei dienai šiame rojaus kampelyje, norėjau paskutinį kartą pasimėgauti saulės kaitra, besideginant prie jūros, pučiant švelniam jūros brizui ir besiklausant mėgiamos muzikos. Einant link paplūdimio, susitikau animatorių, kuris vėl pasiūlė pažaisti tą žaidimą, tačiau aš atsisakiau, norėjau įvykdyti savo atsisveikino ritualą. Jis primygtinai pareikalavo, kad ateičiau bent jau po pietų ir kaip tik jam užrašyčiau savo duomenis. O, pamaniau, ir vis dėlto prisimena. Taigi, ištiesiau ranką, kad duotų savo telefoną, ir pasakiau, kad užrašysiu jam dabar.
Grįžus į savo kambarį, pradėjus ruoštis vakarienei, prisijungiau prie „Wi-fi“ ir patvirtinau animatoriaus pakvietimą. Penkioms minutėms nepraėjus gavau žinutę nuo jo. Pasiteiravo, kaip man sekasi, ar tai mano paskutinė diena čia, galų gale paklausė, ar galėčiau kai ką dėl jo padaryti ir pasiūlė susitikti po darbo, t.y. 1 val. nakties paplūdimyje. Aš, pasvarsčiusi, kad neturiu ko prarasti, sutikau. Prieš valandą, iki susitikimo, gavau nuo jo priminimą, kad nepamirščiau ateiti.
Jau 1.10 val. Išėjau iš kambario. Einant tiltu, visi žmonės judėjo link viešbučio, o aš – nuo jo. Aplinkui jau buvo tamsu, ten toliau kažkas laistė žolę. Pamačiau jį išnyrant iš tamsos. „Follow me“, – tarė. Aš tą ir padariau. Praėjus paplūdimio apsauginius, pasakiau, kad manęs palauktų, nes jis ėjo šiek tiek toliau. Jis paėmė mane už rankos ir prisitraukė kiek arčiau savęs. Susijaudinimo banga nuskriejo mūsų kūnais. Kiek paėję smėlėtu paplūdimiu, prisėdome ant jūros kranto. Atsirėmiau į jo vyrišką krūtinę. Tai buvo akimirka, kai žodžių nereikėjo. Aš jaučiau jo stiprų širdies plakimą. Horizonte tamsiai mėlyname fone tyvuliavo rami Viduržemio jūra, danguje ryškiai spindėjo žvaigždės, atrodė lyg skylutės rojaus užuolaidose.
Neištvėrę tos aistros pasinėrėme į prancūziško bučinio teikiamą malonumą, mėgavomės vienas kitu tol, kol nepasidarė šalta ant atvėsusio smėlio, tada nuėjome ant paplūdimyje esančių gultų. Atsirado kitų neaiškių naktinėtojų. Mes gulėjome patogiai įsitaisę vienas kito glėbyje ir šnekučiavomės. Jis pradėjo šnekėti apie ateitį. Mūsų ateitį. Man tai buvo visiškai netikėta, nes nuoširdžiai maniau, kad tai tik vienos romantiškos nakties nuotykis. Tuomet mane sužavėjo šis gestas, jis, užsiminęs apie būsimus vaikus po maždaug penkerių metų, pabučiavo man į pilvą. Tai buvo keista.
Vėliau orui atvėsus, pasidarė labai šalta. Sumanėme išsimaudyti jūroje (kadangi vanduo vėsta lėčiau nei oras). Prisiartinus prie jūros kranto, maža bangelė užliejo sušalusias pėdas ir tartum nudegino – vanduo buvo lyg arbata. Nusirengusi iki apatinių kelnaičių, visa tirtanti atsidūriau animatoriaus glėbyje. Įbridome į jūrą. Iš šalčio abu kalenome dantimis, fiziškai buvo šalta, tačiau buvimas kartu, stipriai susiglaudę virpantys iš susijaudinimo kūnai šildė emociškai. Visoje pakrantėje tik mudu du, o danguje mūsų emocinių kibirkščių liudytojai – mėnulis ir žvilgančios žvaigždės. Tai privertė prarasti laiko nuovoką ir mėgautis šia akimirka.
Tačiau 6 val. ryto aš turėjau jau būti susipakavusi savo lagaminą ir būti pasiruošusi vykti į oro uostą. Laikas bėgte bėgo, laikrodis jau mušė 5 val. ryto. Pajudėjome link mūsų viešbučio teritorijos. Tylėdami. Susikabinę rankomis. Žinojom, jog ta nemaloni atsisveikinimo akimirka ateis. Sustojome prie jūros kranto. Jau už horizonto pasirodė pirmieji saulės spinduliai. Stovėjome apsikabinę, mėgavomes paskutiniais aistros kupinais bučiniais su liūdesio kruopelyte. Jis atsitraukė, pasižiūrėjo į mane, pabučiavo į kaktą ir tarė: „Pažadėk man, pažadėk, kad nieko kito daugiau nebučiuosi.“ Aš nežinojau, ką atsakyti, bet vis dėlto pažadėjau. „Tik neverk“, – pasakė jis. Mano veide nebuvo nė žymės ašaros, aš nejaučiau jokio liūdesio, jaučiausi laiminga, tad atsakiau, jog neverksiu. Tuomet pamačiau jo akyse besikaupiančias ašaras ir jis tarė: „O aš gal“.
Mūsų rankos iki šiol stipriai susikabinusios tolo, kol galų gale teko paleisti. Paskutinį kartą atsisukau ir pažvelgiau į jį, jis stovėjo lygiai toje pačioje vietoje, liūdnas ir lydėjo mane žvilgsniu. Ta akimirka man giliai įsirėžė į širdį. Aš turėjau eiti.
Sėdėdama lėktuve turėjau tramdyti savo ašaras. Jas tramdyti turėjau ištisas savaites.
Taigi, smėlio laikrodis apsivertė. Vėl viskas iš naujo. Ašarų upė, bejėgiškumo jausmas, kai atrodo, kad galėtum kalnus nuversti, bet ne tavo valioje kažką pakeisti. Esi aplinkybių įkaitas. Grįžusi savęs nebeatpažinau. Praradau savo įsišaknijusi sarkazmą, cinizmo mazgai iširo, jaučiausi prarandanti save, tuo labiau, kad net geriausia draugė pasakė, kad tapau švelnesnė ir moteriškesnė. Nežinojau, ko griebtis. Mane tai gąsdino.
Ir visa tai atrodo lyg banalaus romantinio filmo scenarijus, tačiau tai ne filmas, tai mano gyvenimas. Šios penkios valandos atgaivino manyje jausmus ir emocijas, kurių nejaučiau jau ilgą laiką savo gyvenime. Visa tai buvo taip natūralu ir tikra, tai buvo nesuvaidinta, tai buvo nuoširdu. Pasijutau vėl galinti mylėti, pajutau gyvenimo pilnatvę. Pirmą kartą pajutau tokį kankinantį ilgesį. Man buvo pikta ir liūdna, kad vėl iš manęs yra atimta mano laimė. Mus skiria tūkstančiai kilometrų ir mes nieko negalime padaryt. Vėliau jis prisipažino, kad negalėjo sutramdyti savo emocijų ir apsiverkė. Ir ne kartą.
Jau praėjo mėnuo. Slegiantis ilgesiu, liūdėsiu mėnuo. Tačiau manyje pradėjo rusenti dar viena vilties kibirkštėlė, galbūt šis konkursas suteiks galimybę pajusti gyvenimo pilnatvę ilgiau negu 5 valandoms.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Laimėk lėktuvo bilietus! Pasidalink savo meilės istorija!
Ta saldi mokyklinė meilė, kai šiurpuliukai atsiranda vien palietus jo ar jos ranką, o pamokų kas rytą lauki kaip Kalėdų tam, kad vėl susitiktumėte tame pačiame suole – pamenate? Tikriausiai tokių dalykų net ir norint nepavyktų pamiršti...
Tačiau ne visi į mokinių draugystes žiūri taip romantiškai. DELFI rašė, kad bučiniai mokyklos koridoriuje gali baigtis rimtais nemalonumais. Tuo įsitikino kaunietė Inga, kurią su draugu „nusikaltimo vietoje” aptiko konservatyvių pažiūrų mokytoja. Visaip išgėdino ir nutempė pas direktorių.
Pasidalinkite – kokia Jūsų patirtis? Prisiminkite savo mokyklų mylimuosius ir mylimąsias – ar dažnai apie juos pagalvojate, susitinkate, o gal vis dar esate kartu? Atskleiskite, kaip į santykius mokykloje reagavo mokytojai, tėvai ir kiti mokiniai. O gal galite pasidalinti paslaptimi, kad teko įsimylėti ar suvilioti mokytoją?
Atėjus naujiems mokslo metams su šypsena prisiminkime mokyklą ir pasidalinkime savo išgyvenimais. Už atvirumą ir nuoširdumą Jums atiteks prizas – du lėktuvo bilietai iki 2014 m. pabaigos „Air Lituanica“ oro linijomis pasirinkta kryptimi!
Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Meilė“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda arba rašyti čia: