Susipažinau su juo pažinčių svetainėje. Iš pradžių susirašinėjome, o po kelių dienų atvažiavo susitikti su manimi iš kito miesto. Ta diena man įstrigo į atmintį. Viskas buvo kaip sapne. Kai pirmą kartą jį pamačiau, pajutau šilumą, sklindančią nuo šio man dar gerai nepažįstamo žmogaus. Drauge praleidome visą dieną. Turėjome apie ką kalbėtis, radome daug panašumų. Po kelių dienų jis vėl atvažiavo ir vėlgi bendravimas buvo toks paprastas, o jis man atrodė toks savas.
Mane gąsdino tik vienas dalykas - kad teks kurį laiką bendrauti per atstumą, nes jis turėdavo dirbti tris savaites kitame mieste be išeiginių. Taigi, kai jis išvyko, mes kiekvieną dieną susirašinėdavome, kiekvieną vakarą susiskambindavome. Prakalbėdavom po pusantros valandos. Kai tik užsimindavau, kad man baisu dėl tokio atstumo, išsiskyrimo tokiam laiko tarpui, jis mane nuramindavo ir įtikindavo, kad kai tik projektas baigsis mes būsime kartu... Jis sakydavo, kad yra kitoks nei kiti vyrai, kad jam labai svarbu ištikimybė ir kad labai vertina mano nuoširdumą.
Kalbėdavome apie ateities planus, ką veiksime, kai susitiksime ir t.t. Aš juo pasitikėjau ir pirmą kartą patikėjau, kad ir aš galiu patirti tą nuostabų jausmą, atsaką į savo jausmus. Jis tiesiog įtikino mane, kad mes būsim kartu ir mūsų laukia nuostabi ateitis.
Po dešimties dienų jis grįžo ir mes praleidome drauge visą savaitgalį. Man nekilo jokių abejonių, kad jis apsimetinėja ar kažką slepia. Atrodė nuoširdus, supratingas vaikinas.
Po to jis išvažiavo trims savaitėms dirbti. Mes kaip ir ankščiau bendravome telefonu, beje, jis padarė staigmeną atsiųsdamas dovanėlę... Bet kai pagaliau atėjo ilgai laukta laisva savaitė, mūsų susitikimas taip ir neįvyko. Iš pradžių jis nekėlė ragelio, rašė visokias gražias žinutes, teisindavosi, kad negali kalbėti. Tada sekė kelios dienos visiškos tylos ir galiausiai gavau žinutę, kurioje parašė, kad yra su kita mergina.
Deja, to skausmo, kurį man suteikė, buvo per mažai. Po kelių dienų jis pradėjo siųsti atsiprašymo žinutes. O vieną dieną savo pašto dėžutėje radau jo ranka parašytą tikrą laišką, kuriame prašė atleidimo, norėjo, kad susitaikytume ir t.t.
Aš sutikau pasikalbėti su juo, bet jis taip ir neatvažiavo. O šiandien pamačiau socialiniame tinkle jo nuotrauką, kurioje jis su kita mergina. Protu nesuvokiu, ko jis siekė, kodėl man draskė širdį... Parodžiau jam visą savo švelnumą, rūpestį, nuoširdžiai pamilau, o iš jo sulaukiau be galinio skausmo, kuris kiekvieną dieną mane kankina...Blogiausia, kad nežinau kaip vėl išmokti pasitikėti kitais...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi, galite papasakoti savo istoriją ar patari kitiems? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: