Papasakosiu apie pačius santykius, kad susidarytumėte bendrą vaizdą. Jis labai dėmesingas, beveik tobulas. Rodo dėmesį, viską perka, dovanoja dovanas, lepina visaip. Švelnus, bendraujantis, išklauso. Labai buitiškas. Namuose daro praktiškai viską: daugiausia yra perėmęs visą buitį, tai ir valgyti gamina, ir indus plauna, ir tvarko namus savaitgaliais. Aš buties darbų turiu tiek, kad kartą per savaitę uždedu skalbimą, kartais išnešu šiukšles ar padarau kavos.
Bet kai pradėjome kartu gyventi, išryškėjo vienas labai man nemalonus jo bruožas. Tai požiūris į pinigus.
Jis nori, kad už nuomą ir komunalinius mokesčius mokėtume per pusę. Man tai atrodo labai nevyriška. Bandžiau su juo apie tai kalbėtis ir paaiškinti savo pusę, bet jis sakė, kad kai susituoksime, kai turėsim vaikelį ar panašiai, tada be abejo, jis bus finansiškai atsakingas už visą šeimą. Bet kol kas, kol tik pradėjome kartu gyventi ir aš dirbu, o ne auginu vaiką ar panašiai, norėtų pagrindines išlaidas dalintis per pusę.
Man tai atrodo pernelyg atskira – kaip kambariokai kartu gyventu. „Nužudė“ mane tais žodžiais apie pinigus, pasijutau, lyg visą jo gerumą užgožtų šitas savanaudiškumas. Per pusę – ar čia vyriškas požiūris?
Kaip aš įsivaizduoju gyvenimą kartu, kaip gyvena ir dalis mano pažįstamų, tai vyras moka už nuoma arba paskolą, už komunalinius, už automobilio priežiūrą ir degalus, už telefonų sąskaitas ir dažniausiai už maistą. Moteris prisideda kažkiek mokėdama už maistą, atsako už vyro ir savo drabužius, kosmetiką pramogas.
Nesijaučiu pakankamai moteriška, jeigu gyvensime pagal jo tokį požiūrį. Man per atskira, per kambariokiška... Noriu išpildyti savo kaip moters vaidmenį, o ne lenkti nugarą ir „viską per pusę“. Kaip pakeisti jo supratimą?
