Suprantu, kad pastarasis laidų vedėjas tą rytą nusprendė susikurti būtent tokį savo šios dienos pasaulio vaizdą. Tai, žinoma, jo laisvas ir nepriklausomas pasirinkimas. Taip pat suprantu, kad būnant laidų vedėju vis tiek turi kažką klausytojams „parduoti“ – kad jie klausytų būtent tos radijo laidos (didesni reitingai, daugiau reklamos, laimingesnis savininkas, ir jo žmona irgi). Na, o kadangi žmogus, matyt, ta rytą neturėjo ko daugiau parduoti, tai ėmė pardavinėti savo pasaulio viziją. Vargu ar pirkėjų daug atsirado, tiesą sakant. Na kas gi norėtų patekti ten, kur „pirmadienis“, „šalta, apsiniaukę, gerklę skauda“, ir t.t.
Išjungęs pasaulį, kur šalta, apsiniaukę ir vasara dar toli, užsigarsinęs muziką iš savo USB beveik iki maksimumo, ir laiku sureagavęs prieš pusiau pravertą kanalizacijos šulinį, prisiminiau kažkieno protingą pasiūlymą: „Nori būti laimingas – būk“.
Aha, lengva pasakyti „būk“.
Jau vaikystėje klausėmės pasakų, kaip trečias brolis Jonas išėjo laimės ieškoti.
Kaži, kaip ta laimė atrodo ir kaip jos ieškoma? Nors, matyt, tos visos pasakos turi kažkokią pasąmoninę įtaką, nes labai daug žmonių, per atostogas (tobiš bene vienintelį laiką, kada šiais laikais žmonės mano, kad turi pilną teisę pasirūpinti savo laime) – stengiasi kažkur važiuoti, lėkti, lipti, nerti (į vandenį arba viešbučio barą), ir t.t.
Ir galiausiai, apspangę nuo tos kelių savaičių laimės euforijos, paskutinę atostogų dieną sau pažadam, kad nuo rytdienos viskas bus kitaip, kad nuo rytdienos imsim įgyvendinti kiekvieną per atostogas perskaitytos knygos „Pozityvaus mąstymo vadovėlis tik tau“ patarimą.
Tačiau kažkodėl atėjus tai „rytdienai“ ir suskambus pirmadieniniam žadintuvui, pirmi mūsų žodžiai pasveikinantys šį pasaulį yra... na, sakykim, ne tokie jau poetiški.
Šiaip tai nėra tokio dalyko kaip „rytoj“.
Nėra ir „vakar“.
„Rytoj“ – tai mūsų lūkesčių, baimių, nuostatų projekcija. „Vakar“ – įvykių retrospektyva, nuspalvinta mūsų subjektyviu supratimu apie reiškinius.
Pamenat tą filmą, kur Nikulinas išvažiuoja atostogaut, paslysta ant banano žievės, atsibunda – gipsas? Bėda gi, taip lauktos atostogos, o ranka lūžo. Po kurio laiko paaiškėja, kad gipse – brangakmeniai. Dabar jau tas lūžis atrodo kaip geriausias gyvenimo įvykis. Bet netrukus brangakmenių atsiimti ateina ginkluoti niekšeliai. Prieš tai buvęs geriausias gyvenimo įvykis persikvalifikuoja į blogiausią. Ir taip toliau.
Taip mes nuolat turim kuom užsiimti. Remiantis šiandienos situacija, perklasifikuojam praeitį ir galvose piešiam ateities vizijas.
Laimingos ateities vizijas, žinoma. Šiandien jau kažkaip atkentėsiu, tą pirmadienį, tą orą, tuos nykius žmones, o va rytoj!!! Na, gal ne rytoj, bet savaitgalį tai tikrai viskas bus super.
Nebus (atsiprašau, kad nuvyliau).
Jei super nėra va dabar, taip taip dabar, kai skaitai va šitą tekstą, va šitą konkretų žodį, kon-kre-tų, kai tari mintyse „ųųų“ – jei šia mikro akimirką tau nėra super, tada sekmadienį taip pat nebus.
Aišku, tu gali ginčytis, kad gal ir bus super, gal bus šventė, vynas liesis per barzdą, tačiau, atleiskit už nejautrumą, koks čia super, kuris priklauso nuo savaitės dienos ir vartojamų skysčių? Sąlyginis kažkoks. Kaip mineralinis „Boržomi“ – atidarei, palauk 2 valandas ir bus tiesiog sūrus vanduo. Nebebus tu burbuliukų, kurie taip kala per visą skonio receptorių sistemą, kad net ašaros gali ištrykšti.
Ir mažiau klausyk visokių „turi padaryti tą ir tą, nuspirkti aną, nuvažiuoti ten ir ten“. Jei kažkas kažkur nuvažiavęs taptų iš tiesų laimingas – visi juk ten ir važiuotumėm, ką? Tik kažkodėl visi raižo pasaulį skersai išilgai – ir kur ta vieta, kur iš tiesų viskas gali tapti super?
Aš tai turių įtarimų, kur.
Ta vieta – čia (stuksenu krumpliais sau į kaktą).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!