aA
Iš daugelio žiniasklaidos priemonių, ypač Kalėdų laikotarpiu, sklinda nesibaigiantys prašymai aukoti: vaikų namams, seneliams, vėžiu sergantiems ir pan. Per kelerius metus jau įpratau prie šio intensyvaus aukų prašymo srauto, tačiau, pripažinsiu, iš pradžių jis mane labai erzindavo.
Piktintis prašymais paaukoti - nebrandu
© Shutterstock nuotr.

Erzindavo ne dėl to, kad nebūčiau linkusi aukoti, bet dėl to, kad tai tapdavo praktiškai vienintele poros prieššventinių mėnesių tema, užkemšančia visus komunikacijos kanalus. Dabar, vasarą, nuo skatinimo aukoti šiek tiek atsikvėpėme, tačiau jau ne vienu komunikacijos kanalu pastaruoju metu sklinda informacija su prašymu aukoti Afrikos vaikams. Praeitą savaitę šia tema karštai diskutavome su kaimyne. Būtent todėl ir gimė noras parašyti bei pasidalinti savo nuomone klausimu: ar aš turėčiau aukoti Afrikai?

Neaukoju kitiems, nes reikia aukoti savo šaliai. Pirmiausia noriu pasakyti, kad mano pajamos leidžia aukoti. Nekalbu apie aukojimą tūkstančiais, tačiau per daug negalvodama pervesti 5 ar 10 litų kokiam nors kilniam tikslui, tikrai galiu.

Prisipažinsiu, niekada nepuoliau pirmiausiai aukoti kitame pasaulio krašte gyvenantiems žmonėms, visada manau, kad verta apsitvarkyti savo artimiausioje aplinkoje ir tik tada pradėti rūpintis kitais, tačiau kai pažiūriu, kiek ES lėšų gauname mes, lietuviai, susitvarkyti savo aplinkai, klausimų aukoti ar neaukoti kitoms šalims, nekyla.

Mano pastebėjimu, daugelis Lietuvoje vykdomų socialinių projektų yra remiami švedų, olandų, šveicarų ar vokiečių lėšomis. Tuomet kyla natūralus klausimas: ar mano miestelio kultūros namai bei pagrindinė aikštė, suremontuoti ES lėšomis bei sunkiai su tėvų pareigomis susitvarkančių kaimynų vaikai, remiami olandų, yra kuo nors geresni už, pavyzdžiui, afrikiečių šeimą? Ar yra kokia nors patvirtinta paramos pasaulio šalims logika? Aš sau į šį klausimą atsakiau taip: kam ir kada aukoti yra mano asmeninis reikalas ir piktintis kokiomis nors paramos Afrikai iniciatyvomis aš paprasčiausiai neturiu moralinės teisės – juk kiti žmonės ar organizacijos daro gerus darbus. Juk iš esmės parama netampa neigiamu dalyku vien todėl, kad ji yra skirta galbūt man dėl kokių nors priežasčių nepatinkančiai šaliai.

Neaukoju, nes bijau, kad aukos nukeliaus ne ten, kur reikia. Kitas dalykas, apie kurį susimąstau prieš aukodama, ar tikrai kiekvienas iš mano paaukotų, pavyzdžiui, 10 litų patenka ten, kur turi patekti. Juk kelias iki, pvz., Afrikos tolimesnis, tad ir galimybių “nuklysti” pinigams yra daugiau. Mano kaimynė, su kuria ne per seniausiai diskutavome šia tema, piktinasi sužinojusi, kad dalis paaukotų lėšų yra skiriama administracinėms išlaidoms padengti ar socialinei reklamai, skirtai pritraukti dar daugiau aukotojų. Mano nuomone, tai yra logiška.

Juk ne vakar gimėmė ir žinome, kad net menkiausias banko pavedimas kainuoja, nekalbu apie kitas galimas tarptautinio labdaros projekto išlaidas? Jeigu mano 10 litų padės mano kaimynės 5 litams nukeliauti iki sergančio Afrikos vaiko, aš būsiu laiminga, padariusi gerą darbą. Taip pat, jei mano paaukoti 10 litų taps reklaminės kampanijos, kuri skatins dar daugiau aukoti, dalimi, jausiuosi gerai, prisidėjusi prie kilnaus tikslo.

Mano manymu, jei tikrai labai baisu, kad paaukoti pinigai nepasieks tų, kuriuos turėtų pasiekti, reikėtų aukoti ne gatvėje atviruką už auką pasiūliusiems jaunuoliams, o patikimoms organizacijoms, kurių darbo metodus ir finansinį skaidrumą kontroliuoja atitinkamos valstybinės institucijos. O ir aš pati žinau, kad atsidariusi kurios nors rimtesnės organizacijos interneto puslapį, visuomet jame rasiu aukotojų lėšų panaudojimo ataskaitas. Nesvarbu, tai parama Afrikai, ar lietuviškoms problemoms spręsti.

Sako, puikiai išmanau afrikiečių dienotvarkę, jie – tinginiai. Anądien gerdama arbatą su kaimyne išgirdau štai tokį dar vieną argumentą prieš aukojimą Afrikai. Pasak kaimynės, žmonės ten guli po palmėmis ir ištisą laiką nieko neveikia. Kodėl ji, būdama garbaus amžiaus ir nelabai stiprios sveikatos, tačiau niekaip nesulaukianti pensijos, turi dirbti. Kodėl nelengvai uždirbtus pinigus turėtų atiduoti juodaodžiui, kurio šalyje visada šviečia saulė ir kuris nesivargina dirbti?

Tiesą sakant, užtikrintas kaimynės tonas labai suglumino: iš kur tokios puikios žinios apie afrikiečių dienotvarkę ir jų kasdieninius įpročius? Vėliau supratau, kad tai tik paprasčiausias vadovavimasis stereotipais. Jei afrikietis, tai valgo bananą ir guli po palme, jei kinas – valgo ryžius ir dirba menkai apmokamą darbą gamykloje ir pan.

Iš dalies tenka sutikti su kaimyne: daugelyje Afrikos valstybių rasime nemažai socialinius įgūdžius praradusių žmonių, tačiau pamąstykime, ar socialinius įgūdžius iš afrikiečių atėmėme ne mes patys, baltieji, kolonizuodami šią šalį? Juk ir patys neretai paverkiame dėl sovietų okupacijos paliktų žaizdų. „Jei nebūtų buvę ruso, tai dabar ne taip gyventume”, - sakome ir gręžiamės į Europą pagalbos. Drįsčiau teigti, kad Afrika yra panašioje, tik daug blogesnėje situacijoje. Kodėl neturėtume jiems padėti? Juk prama, tai ne tik maistas, bet ir lavinimas, socialinių įgūdžių ugdymas. Aš esu už ją.

Pasaulio piliečiu būti madinga, pasijuokti iš tamsiaodžio – taip pat. Mano giliu įsitikinimu, aukojimas yra labai privatus reikalas, kaip ir, pavyzdžiui, religija. Sveiko žmogaus smegenys turėtų veikti principu nenoriu – neaukoju. Juk tai tikrai neprivaloma! O ir aukų prašytojai jų PRAŠO, o ne reikalauja. Kiek pastebėjau, bet koks viešas aukų prašymas Lietuvai ar Afrikai (ypač Afrikai!) mūsų visuomenės yra priimamas kaip atviras pasikėsinimas į asmeninį turtą. Savigynos būtinybės pagautas tūlas lietuvis ant aukos prašančiojo iš karto išpila agresijos ir neapykantos pamazgų kibirą. Aukojimo kontekste mes atrandame naują progą pasiskųsti: jie turtingi – aš vargšas, jie nieko nedaro ir puikiai gyvena – aš stengiuosi ir man nepavyksta.

Nesvarbu, kad mūsų žinios apie „jų“ gerą gyvenimą yra paremtos stereoptipais, o ne konkrečios šalies ekonominės ar socialinės bei politinės sistemos nesupratimu. Neretai tenka sutikti lietuvių, su pasididžiavimu prisistatančių pasaulio piliečiais, tačiau prasilenkdami su juodaodžiu gatvėje jį užbado pirštais arba pereina į kitą gatvės pusę.

Žinau, kad liksiu nesuprasta, tačiau mano nuomone piktintis dėl to, kad kažkas daro gerus darbus, yra mažų mažiausiai nebrandu. Tad besipiktinantiems linkėčiau apsidaryti aplinkui ir pastebėti kitų valstybių paramos Lietuvai ženklus savo aplinkoje. Be to, labai naudinga būtų išsivaduoti nuo kitokios spalvos odos baimės ir pažvelgti į savo gyvenimą pozityviau, o tada, pakilus nuotaikai, įmesti kelis litus į paramos Afrikai aukų dėžutę. Šiandien man penkis litus smagu duoti tam, kurio odos spalva kitokia nei mano. Aš nevartoju vien lietuviškos kultūros, neatostogauju vien savo šalyje. Aš esu pasaulio kultūros vartotoja, todėl man rūpi, kaip laikosi net ir toji pasaulio dalis, kurą aš šiek tiek menkiau pažįstu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Abiturientė pratrūko dėl egzaminų: jau dabar akivaizdu, kas mūsų laukia (199)

Pasisakysiu šių metų abitūros egzaminų tema. Aš, asmeniškai, nežinau, kaip su tokia mokymo...

Anytos vengiau kaip velnias kryžiaus – tik kai ji mirė sužinojau visą tiesą (112)

Man – ne dvidešimt. Ir ne trisdešimt, o mano anyta jau senokai iškeliavusi anapilin.

Apstulbino: verslininkės šeima daro tokį gerą darbą, kokiam ryžosi ne visi didieji verslai (32)

Paskambina buto, kurį nuomojuosi, savininkė. Su ja draugaujam jau turbūt penkti metai, nuomojuosi...

Anytos gestas šaltą žiemą marčiai įsiminė dešimtmečiams (31)

Mano anyta jau keleri metai, kaip išėjusi anapilin, bet, ji buvo ypatingas žmogus.

Pandemijos dienoraštis: dėl viruso Europa vilkiko vairuotojus išvydo kitomis akimis (32)

Netoli Danijos sienos yra viena puiki vietelė. Yra galimybė sunkvežimiu privažiuoti prie pat...

Top naujienos

Įrašas apie medikų elgesį su gimdyvėmis sukėlė pasipiktinimų bangą: atsaką metė ir medicinos įstaigos, ir žinomi žmonės verslininkas atsiprašė (369)

Verslininkas Liudvikas Andriulis , kurio žmona laukiasi vaikelio, vakar savo socialinėje paskyroje...

Gydytoja apie košmariškas pirmąsias koronaviruso plitimo Lietuvoje savaites: koridoriai pilni karščiuojančių, dirbo paromis (206)

Per koronaviruso plitimo Lietuvoje laiką, mūsų šalyje, balandžio 9 dienos duomenimis, patvirtinti...

Lietuvių kilmės kovotojos Namajunas šeimoje – dvi koronaviruso aukos (42)

Paaiškėjo priežastis, kodėl iš prestižinio UFC turnyro pasitraukė lietuvių kilmės kovotoja...

Keliaujančių kontrolė šventinį savaitgalį: pasitikės žmonėmis, bet informaciją tikrins (215)

Visą šventinį savaitgalį, nuo penktadienio 20 val. iki pirmadienio 20 val., bus ribojamas...

Eurogrupė susitarė dėl 500 mlrd. eurų paramos ES ekonomikai dėl pandemijos planui (68)

Eurogrupė (eurozonos finansų ministrų taryba) susitarė dėl Europos ekonomikos rėmimo plano per...

Gera naujiena iš JK – Johnsonas išleistas iš intensyvios terapijos skyriaus (168)

Ketvirtadienio vakarą britų žiniasklaida pranešė, kad nuo koronaviruso gydytas šalies premjeras...

Šventinėmis dienomis laukia permainingi orai (3)

Penktadienio dieną Lietuvos orus lems anticiklono, kurio centras įsitaisęs ties Danija, rytinis...

CNN: Čikagos apylinkėse ruošiamas laikinas 2 tūkst. kūnų talpos morgas (15)

Ilinojaus valstijos valdžia nurodė Čikagos apylikėse paruošti laikinąjį morgą , galintį...

10-ies minučių pokalbis trims draugams kainavo po 250 eurų: pažeidė karantino reikalavimus (446)

Socialiniuose tinkluose pradėjo plisti įrašas, jog 3 draugai iš Kauno buvo nubausti policijos, už...

Palangos verslininkas prognozuoja rekordinę vasarą: žmonės bijos atostogauti užsienyje, todėl važiuos ilsėtis pas mus (450)

Užkandžiais ir gėrimais visame Lietuvos pajūryje prekiaujantis Laurynas Rimavičius prognozuoja,...

|Maža didelių žinių kaina