aA
Iš daugelio žiniasklaidos priemonių, ypač Kalėdų laikotarpiu, sklinda nesibaigiantys prašymai aukoti: vaikų namams, seneliams, vėžiu sergantiems ir pan. Per kelerius metus jau įpratau prie šio intensyvaus aukų prašymo srauto, tačiau, pripažinsiu, iš pradžių jis mane labai erzindavo.
© Shutterstock nuotr.

Erzindavo ne dėl to, kad nebūčiau linkusi aukoti, bet dėl to, kad tai tapdavo praktiškai vienintele poros prieššventinių mėnesių tema, užkemšančia visus komunikacijos kanalus. Dabar, vasarą, nuo skatinimo aukoti šiek tiek atsikvėpėme, tačiau jau ne vienu komunikacijos kanalu pastaruoju metu sklinda informacija su prašymu aukoti Afrikos vaikams. Praeitą savaitę šia tema karštai diskutavome su kaimyne. Būtent todėl ir gimė noras parašyti bei pasidalinti savo nuomone klausimu: ar aš turėčiau aukoti Afrikai?

Neaukoju kitiems, nes reikia aukoti savo šaliai. Pirmiausia noriu pasakyti, kad mano pajamos leidžia aukoti. Nekalbu apie aukojimą tūkstančiais, tačiau per daug negalvodama pervesti 5 ar 10 litų kokiam nors kilniam tikslui, tikrai galiu.

Prisipažinsiu, niekada nepuoliau pirmiausiai aukoti kitame pasaulio krašte gyvenantiems žmonėms, visada manau, kad verta apsitvarkyti savo artimiausioje aplinkoje ir tik tada pradėti rūpintis kitais, tačiau kai pažiūriu, kiek ES lėšų gauname mes, lietuviai, susitvarkyti savo aplinkai, klausimų aukoti ar neaukoti kitoms šalims, nekyla.

Mano pastebėjimu, daugelis Lietuvoje vykdomų socialinių projektų yra remiami švedų, olandų, šveicarų ar vokiečių lėšomis. Tuomet kyla natūralus klausimas: ar mano miestelio kultūros namai bei pagrindinė aikštė, suremontuoti ES lėšomis bei sunkiai su tėvų pareigomis susitvarkančių kaimynų vaikai, remiami olandų, yra kuo nors geresni už, pavyzdžiui, afrikiečių šeimą? Ar yra kokia nors patvirtinta paramos pasaulio šalims logika? Aš sau į šį klausimą atsakiau taip: kam ir kada aukoti yra mano asmeninis reikalas ir piktintis kokiomis nors paramos Afrikai iniciatyvomis aš paprasčiausiai neturiu moralinės teisės – juk kiti žmonės ar organizacijos daro gerus darbus. Juk iš esmės parama netampa neigiamu dalyku vien todėl, kad ji yra skirta galbūt man dėl kokių nors priežasčių nepatinkančiai šaliai.

Neaukoju, nes bijau, kad aukos nukeliaus ne ten, kur reikia. Kitas dalykas, apie kurį susimąstau prieš aukodama, ar tikrai kiekvienas iš mano paaukotų, pavyzdžiui, 10 litų patenka ten, kur turi patekti. Juk kelias iki, pvz., Afrikos tolimesnis, tad ir galimybių “nuklysti” pinigams yra daugiau. Mano kaimynė, su kuria ne per seniausiai diskutavome šia tema, piktinasi sužinojusi, kad dalis paaukotų lėšų yra skiriama administracinėms išlaidoms padengti ar socialinei reklamai, skirtai pritraukti dar daugiau aukotojų. Mano nuomone, tai yra logiška.

Juk ne vakar gimėmė ir žinome, kad net menkiausias banko pavedimas kainuoja, nekalbu apie kitas galimas tarptautinio labdaros projekto išlaidas? Jeigu mano 10 litų padės mano kaimynės 5 litams nukeliauti iki sergančio Afrikos vaiko, aš būsiu laiminga, padariusi gerą darbą. Taip pat, jei mano paaukoti 10 litų taps reklaminės kampanijos, kuri skatins dar daugiau aukoti, dalimi, jausiuosi gerai, prisidėjusi prie kilnaus tikslo.

Mano manymu, jei tikrai labai baisu, kad paaukoti pinigai nepasieks tų, kuriuos turėtų pasiekti, reikėtų aukoti ne gatvėje atviruką už auką pasiūliusiems jaunuoliams, o patikimoms organizacijoms, kurių darbo metodus ir finansinį skaidrumą kontroliuoja atitinkamos valstybinės institucijos. O ir aš pati žinau, kad atsidariusi kurios nors rimtesnės organizacijos interneto puslapį, visuomet jame rasiu aukotojų lėšų panaudojimo ataskaitas. Nesvarbu, tai parama Afrikai, ar lietuviškoms problemoms spręsti.

Sako, puikiai išmanau afrikiečių dienotvarkę, jie – tinginiai. Anądien gerdama arbatą su kaimyne išgirdau štai tokį dar vieną argumentą prieš aukojimą Afrikai. Pasak kaimynės, žmonės ten guli po palmėmis ir ištisą laiką nieko neveikia. Kodėl ji, būdama garbaus amžiaus ir nelabai stiprios sveikatos, tačiau niekaip nesulaukianti pensijos, turi dirbti. Kodėl nelengvai uždirbtus pinigus turėtų atiduoti juodaodžiui, kurio šalyje visada šviečia saulė ir kuris nesivargina dirbti?

Tiesą sakant, užtikrintas kaimynės tonas labai suglumino: iš kur tokios puikios žinios apie afrikiečių dienotvarkę ir jų kasdieninius įpročius? Vėliau supratau, kad tai tik paprasčiausias vadovavimasis stereotipais. Jei afrikietis, tai valgo bananą ir guli po palme, jei kinas – valgo ryžius ir dirba menkai apmokamą darbą gamykloje ir pan.

Iš dalies tenka sutikti su kaimyne: daugelyje Afrikos valstybių rasime nemažai socialinius įgūdžius praradusių žmonių, tačiau pamąstykime, ar socialinius įgūdžius iš afrikiečių atėmėme ne mes patys, baltieji, kolonizuodami šią šalį? Juk ir patys neretai paverkiame dėl sovietų okupacijos paliktų žaizdų. „Jei nebūtų buvę ruso, tai dabar ne taip gyventume”, - sakome ir gręžiamės į Europą pagalbos. Drįsčiau teigti, kad Afrika yra panašioje, tik daug blogesnėje situacijoje. Kodėl neturėtume jiems padėti? Juk prama, tai ne tik maistas, bet ir lavinimas, socialinių įgūdžių ugdymas. Aš esu už ją.

Pasaulio piliečiu būti madinga, pasijuokti iš tamsiaodžio – taip pat. Mano giliu įsitikinimu, aukojimas yra labai privatus reikalas, kaip ir, pavyzdžiui, religija. Sveiko žmogaus smegenys turėtų veikti principu nenoriu – neaukoju. Juk tai tikrai neprivaloma! O ir aukų prašytojai jų PRAŠO, o ne reikalauja. Kiek pastebėjau, bet koks viešas aukų prašymas Lietuvai ar Afrikai (ypač Afrikai!) mūsų visuomenės yra priimamas kaip atviras pasikėsinimas į asmeninį turtą. Savigynos būtinybės pagautas tūlas lietuvis ant aukos prašančiojo iš karto išpila agresijos ir neapykantos pamazgų kibirą. Aukojimo kontekste mes atrandame naują progą pasiskųsti: jie turtingi – aš vargšas, jie nieko nedaro ir puikiai gyvena – aš stengiuosi ir man nepavyksta.

Nesvarbu, kad mūsų žinios apie „jų“ gerą gyvenimą yra paremtos stereoptipais, o ne konkrečios šalies ekonominės ar socialinės bei politinės sistemos nesupratimu. Neretai tenka sutikti lietuvių, su pasididžiavimu prisistatančių pasaulio piliečiais, tačiau prasilenkdami su juodaodžiu gatvėje jį užbado pirštais arba pereina į kitą gatvės pusę.

Žinau, kad liksiu nesuprasta, tačiau mano nuomone piktintis dėl to, kad kažkas daro gerus darbus, yra mažų mažiausiai nebrandu. Tad besipiktinantiems linkėčiau apsidaryti aplinkui ir pastebėti kitų valstybių paramos Lietuvai ženklus savo aplinkoje. Be to, labai naudinga būtų išsivaduoti nuo kitokios spalvos odos baimės ir pažvelgti į savo gyvenimą pozityviau, o tada, pakilus nuotaikai, įmesti kelis litus į paramos Afrikai aukų dėžutę. Šiandien man penkis litus smagu duoti tam, kurio odos spalva kitokia nei mano. Aš nevartoju vien lietuviškos kultūros, neatostogauju vien savo šalyje. Aš esu pasaulio kultūros vartotoja, todėl man rūpi, kaip laikosi net ir toji pasaulio dalis, kurą aš šiek tiek menkiau pažįstu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vilniečio žmoną ir dukrą užpuolusio šuns šeimininkas gali išsisukti: tokius įstatymus reikia keisti (97)

Jums nepasisekė, kad Jūsų nesuvalgė neatsakingo kaimyno šuo . Ne, rašant šią antraštę nėra...

Į pašto dėžutę gavo keistą lankstinuką: ar jo tikslas kiršinti visuomenę? (226)

Pirmadienį į pašto dėžutę gavau keistą lankstinuką nuo keisto instituto. Lankstinuko...

Atsakymas Skverneliui: vien mokytojų laisvalaikis vertas daugiau nei 1000 eurų (172)

Atsakymas Sauliui Skverneliui apie mokytojų atlyginimus: turėti daug laisvo laiko ir gauti 1000...

Bedarbis atsidūrė aklavietėje: kai gyveni „švogerių“ valstybėje, tai „švogeriams“ galvoti nereikia (211)

Jau keletą mėnesių ieškau darbo. Žinokite, būti bedarbiu Lietuvoje, tai tikras pragaras....

Gavus kompensaciją už elektros stulpą nusviro rankos: skambi reklama, o naudos mažai (26)

Šiaip ne taip įsikuri kaime ir gyveni sau ramiai. Klausaisi čiulbančių paukštelių,...

Top naujienos

„Norfa“ atsitraukia: pirkėjai privertė keisti prekybos tinklo planus (73)

Prieš metus pirmąją parduotuvę be tradicinių kasų atidaręs mažmeninės prekybos tinklas...

Naujausiuose reitinguose – didėjanti praraja tarp lyderių (668)

Spalį smuko visuomenės palaikymas didžiausiai valdančiajai „valstiečių“ partijai, tačiau...

Pranckietis ragina pedagogus nedramatizuoti: gauna didesnį atlyginimą nei universiteto docentas (88)

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis trečiadienį paragino pernelyg nedramatizuoti trečią...

Formalumus tvarkysiančios rinktinės sąraše – du „žali“ naujokai, penki „Ryto“ atstovai (13)

Lietuva jau turi kišenėje kelialapį į kitų metų pasaulio krepšinio pirmenybes, bet rinktinės...

Atskleidė schemą, kaip laimimi viešieji pirkimai ligoninėse: nustatė įdomią tendenciją papildyta (29)

STT analitinės antikorupcinės žvalgybos pareigūnai atliko tyrimą, kuriuo nustatė atvejus, kai...

Pietų pertrauka vietoje, kokios iki šiol nebuvo: nenorėjau iš čia išeiti iki paskutinės minutės (4)

Manęs labai dažnai paklausia, kokia gi ta mano mėgstamiausia pietų vieta Vilniuje. Ilgą laiką...

Apokaliptinės užuominos: Maskva turi planų prie pat JAV sienų? (304)

Panašu, kad Vladimiras Putinas ketina atkurti sovietmečio laikų radioelektroninės žvalgybos...

Nausėda: Lietuvos rezervai krizei amortizuoti nėra pakankami (51)

Seime prabilus apie artėjančią krizę skubama pabrėžti, kad ji nebūtų tokia, kaip 1998 metais...

Starkevičius: į Lietuvą grįžta baudžiava – žemė atimama, bet savininkas paliekamas ją dirbti (248)

Kazimieras Starkevičius , buvęs žemės ūkio ministras, ūkininkas, dabar Seimo narys ir...

Juozas Statkevičius: jei pradėčiau kalbėti, veikiausiai vėl likčiau atpirkimo ožiu (56)

„Apmaudu, kad tiek kelių pramyniau, iš esmės koja atidariau Paryžiaus duris, tačiau niekas tuo...