Kaltųjų paieškos.
Lietuvis nenori pripažinti, kad pats yra atsakingas už savo gyvenimą. Juk daug patogiau galvoti, kad už tavo nesėkmes ir problemas yra atsakingas kas nors kitas, pradedant šeimos nariais, kelininkais ir gydytojais, baigiant Kubiliumi, Europos Sąjunga ar pasauliniu žydų sąmokslu.
Įsivaizduokime, kad esu lietuvis bedarbis. Man labai patinka dienų dienas nieko neveikti, imti pašalpą ir, savaime suprantama, kasdien loti ant valdžios dėl mažų algų (o kam darbo ieškoti, kai jos tokios mažos?), pašalpų (nebeapsimoka vaikus gimdyti), darbo vietų stokos (aš diplomą juk turiu, ne mano kaltė, kad profesija nepaklausi!) ir visų kitų asmeninių nesėkmių.
Dar labai didžiuojuosi, kad neemigravau – neišdaviau protėvių (nors tiesa ta, kad paprasčiausiai nesugebu išmokti svetimos kalbos). Štai toks, nors ir pašiepiantis, bet mentaliteto problemą išryškinantis pavyzdys. Tokiam žmogui visada bus blogai ir visada atsiras kaltų, nepriklausomai nuo ekonomikos padėties ar gyvenimo situacijų.
Ką daryti, jei atpažinai dalelę savęs ir tai pripažįsti? Pabandyk save „pagauti“, kaskart pradėjęs ką nors kaltinti mintimis ar žodžiais. Tiesiog tai atpažink ir pasakyk sau: „aš pats esu savo gyvenimo šeimininkas ir prisiimu atsakomybę už viską, kas vyksta mano gyvenime“ (taip, net ir tuo atveju, jei žmona išėjo pas kitą).
Gailestis
Lietuviui labai gaila ubagų, nukentėjusiųjų nelaimėse žmonių, o ypač – nuskriaustų negeros valdžios ar piktų dėdžių. Apie tokių istorijų paklausą byloja televizijų laidų pasirenkami reportažai, laikraščių antraštės, komentarai internete ir pokalbiai, nugirsti stovint eilėse. Ar tikrai lietuvis iš visos širdies užjaučia nelaimėlius, jų gaili? Sekdamas atjautos jausmų galbūt net sutiktų užimti nuskriaustojo vietą?
Ne, jis tiesiog nesąmoningai džiaugiasi, kad nelaimės užgriuvo nepažįstamąjį (arba kaimyną), o ne jį patį ar jo šeimą. Kaip smagu kieno nors pagailėti, kai žinai, kad tau geriau, negu jam. Pavyzdžiui, net ir pats didžiausias varguolis gali pasidžiaugti, kad štai Afrikoje vaikai badauja, o jis pats turi bent jau duonos su tepiu riebalų mišiniu. Argi jis nuoširdžiai užjaučia afrikiečius? Nemanau. Tiesiog giliai širdyje jis kompleksuoja dėl to, kad neįperka tikro sviesto ir turi tenkintis tepiu riebalų mišiniu. O žinojimas, kad kažkam blogiau, palengvina dvasines kančias.
Ką daryti, jei atpažįsti save? Mažiau verkšlenk, mažiau lygink save su kitais, suprask, kad tiek gailestis, tiek ir savęs gailėjimasis atneš tik dar daugiau beviltiškumo ir beprasmybės (ir pirk tikrą sviestą, net jeigu dėl kainos tektų pirkti rečiau - kokybė svarbiau už kiekybę).
Korupcija
Lietuvis labai pyksta ir stebisi, kokie korumpuoti tie politikai! Sako: visi ten vagys ir kyšininkai! Išrinktų mane tai padaryčiau tvarką! Tačiau tas pats lietuvis, eidamas pas gydytoją ar tipendamas į policininko automobilį dėl greičio viršijimo, galvoja tik apie tai, kaip ir kiek banknotų įduoti. Kai kurie to ne tik, kad nesigėdija, bet dar ir išdidžiai teigia: „Juk tiek mažai gydytojai ir policininkai uždirba, nieko blogo, kad paremsiu“.
Buvęs sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas konferencijoje pasakojo:
„Turiu klasioką gydytoją. Sako, keistas dalykas. Ateina vienas žmogus, antras. Abu serga tomis pačiomis ligomis. Vienas duoda (pinigų, - aut. past.), kitas – ne. Abu gydau vienodai. Sveiksta greičiau tas, kuris duoda. Tikėjimo klausimas. Placebo mūsų galvose“.
Tai ko gi tu nori, lietuvi? Nepriekaištingos, darnios ir skaidrios valdžios? Valdžia ir tavo požiūris į ją parodo, koks esi pats (pasakyk man, ką manai apie valdžią ir aš pasakysiu, koks tu žmogus). Jei nori pokyčių – pradėk nuo savęs. Kitą kartą kyšio neduok, o sulaukęs nepadorių užuominų – skambink į STT „karštąją liniją“. Priešingu atveju, neturi moralinės teisės piktintis dėl korupcijos lygio.
Aukštojo mokslo vajus
Pagal statistiką, Lietuva pirmauja studentų skaičiumi Europoje, tenkančiu milijonui gyventojų. Sakysite, pasididžiavimo vertas faktas? Paplosite katučių? O aš drįstu abejoti ir siūlau iš naujo pamąstyti, ar tikrai tai yra gerai. Visų pirma, keista, kad net šiais kriziniais laikais neabejojama giliai mūsų kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinusiu stereotipu, teigiančiu, kad universiteto diplomas garantuoja (arba garantuotų, jei bloga valdžia netrukdytų) darbą ir pajamų šaltinį.
Vakaruose mokyklą baigusiems jaunuoliams yra įprasta neskubėti rinktis studijų, skirti laiko savęs pažinimui, laisvai lankyti skirtingų sričių paskaitas, padirbėti ar pasavanoriauti, tuo tarpu Lietuvoje nuo mažumės moksleiviai gąsdinami „neišlaikysi egzamino ir neįstosi į universitetą – eisi gatvių šluot!“. Tad nuo vaikystės lietuvis yra pratinimas prie minties, kad aukštasis mokslas – vienintelis būdas išlikti šiame žiauriame pasaulyje.
Tokio auklėjimo pasekmė – dažnai tie abiturientai, kurie neįstoja į norimą specialybę, arba nežino ką rinktis, studijuoja bet kur ir bet ką vien dėl diplomo, nes yra įtikinti, jog be jo esi „lūzeris“. Ir praranda bent ketverius gyvenimo metus veltui. Tolesnio gyvenimo variantai yra keli: dirbamas darbas, neturintis nieko bendro su gautu išsilavinimu, arba darbas pagal specialybę, bet nemėgstamas ir neteikiantis gyvenimo džiaugsmo.
Yra ir trečias, dažnai pasitaikantis krizinis variantas: darbas „Maximoje“ arba juodadarbystė užsienyje (jei įgyta specialybė(-s) ne tik kad paties nemylima, bet ir nepaklausi tada tikimybė dirbti nekvalifikuotą darbą smarkiai išauga). Visais trimis variantais, metai, praleisti aukštojo mokslo įstaigoje, nueina veltui. Tuo noriu pasakyti, kad išsilavinimas negarantuoja nei sėkmės, nei darbo, nei pinigų.
Sėkmę garantuoja užsiėmimas ta veikla, kuri nuoširdžiai tave jaudina ir motyvuoja bei nuoseklus tikslų siekimas. Pasaulyje turime daugybę ne tik universiteto, bet ir mokyklos nebaigusių žmonių, kurie savo pastangomis tapo milijardieriais, milijonieriais ar tiesiog pasiekė savo veiklos sričių viršūnę. Visus juos vienija bendras bruožas – jie mylėjo tai, ką darė.
Kreipiuosi į lietuvį moksleivį: jei gerai žinai, ko nori ir tavo svajonėms įgyvendinti aukštasis mokslas yra būtinas, tada šaunu, studijuok, tačiau nepamiršk pasvarstyti ar tikrai tai yra tavo, o ne visuomenės nuomonės primestas noras. Noriu pabrėžti, kad nesu nusistatęs prieš aukštojo mokslo tradicijas ir neneigiu jų teigiamos įtakos Europos gyvenime, tačiau Lietuvoje yra paplitęs klaidingas ir neracionalus požiūris į išsilavinimą, su juo siejamos nepagrįstos viltys – štai ką norėjau išryškinti.
Netolerancija
Nors ir iš lėto mažėjanti, bet vis dar opi provincialios pasaulėžiūros problema – netolerancija. Netolerancija kitaip mąstantiems, kitaip atrodantiems, besilaikantiems kitokių tradicijų, turintiems kitokius įsitikinimus, besivadovaujantiems kitokiais idealais, kitaip besimylintiems, kitaip besimaitinantiems, nemylintiems krepšinio ir t.t
Dėl kažkokių priežasčių lietuvis kitoniškumą ir įvairovę suvokia, kaip tiesioginę grėsmę jam pačiam, įsijungia mistiniai išlikimo instinktai, verčiantys nepripažinti ir neigti viską, kas nepažįstama, nepatirta, neartima. Lietuviui patinka gyventi vadovaujantis masių nuomone, stereotipais ir principu „jei tu ne su manim – reiškia prieš mane“. Nemėgstantiems mąstyti sava galva, pats didžiausias malonumas – užsidaryti siaurame savo aplinkos kiaute, jaustis savu tarp savų ir, žinoma, neapkęsti, įtariai žiūrėti ar tiesiog nuvertinti tuos, kurie į tą savų ratą neįeina.
Nejaučiu poreikio knaisiotis po Lietuvos istorijos margumyną(norėjosi pasakyt šiukšlyną, bet susilaikiau), ieškant netolerancijos šaknų. Daug svarbiau – pastebėti problemą, pripažinti, o tada – keisti savo pasaulėžiūrą, įtraukiant pasaulietiškumo, įvairovės ir pliuralizmo vertybes arba bent jau pripažinti jų teisę egzistuoti. Nes pažanga, progresas, judėjimas į priekį įmanoma tik peržengiant save, išlipant iš konformizmo pelkės ir apsidairant aplinkui – pasaulis nuostabus toks, koks yra!
Štai ir visos pagrindinės lietuviškojo mentaliteto anomalijos, kurios kelia man pasipiktinimą, suteikia peno apmąstymams ir, tuo pačiu, padeda tobulėti, kuomet ieškau savyje jų likučių ir skrupulingai juos pašalinu.
Ir, vis dėlto, juk lietuvių mentalitetas pasižymi ir kažkuo teigiamu? Nors ir laikau save optimistu, tačiau nepajėgiu šių požymių atrasti. Turiu vilčių, kad kas nors komentaruose išaiškins man šią paslaptį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!