Esu girdėjusi daugybę istorijų kuomet lietuvaitės savo antrosios pusės ieško už jūrų marių. Daug tokių istorijų susilaukia daugybės komentarų. Deja, Lietuvoje, mano nuomone, kol kas tokios istorijos neturi daug teigiamų atsiliepimų.
© Shutterstock nuotr.

Spauda tviska nuo skaudžių istorijų, kuomet laimingai tarsi pasakos motyvais paremtose tokiose meilės istorijose abi pusės vėliau skaudžiai nudega, yra atimami vaikai, prarandami dideli turtai ir lietuvaičių vardas užsienyje skamba tarsi kažkoks nesusipratimas.

Bet vis dėlto yra ir gražių istorijų, kurios galbūt yra mažiau įdomios už nelaimingąsias, kai susitinka dviejų skirtingų kultūrų žmonės ir sudaro protingą santuoką. Ir nereikia, jog viskas prasidėtų pasakiškai.

Mano pačios istorija įvyko gana netikėtai, kuomet dar būdama paauglė buvau sunerimusi dėl 10 klasės anglų kalbos egzaminų. Nusprendžiau imtis priemonių pagerinti užsienio kalbos žinias. Ką gi, patarimų pirmiausia ėmiausi ieškoti internete, maniau, rasiu kokius nors kursus, tačiau, paskaičiusi komentarus supratau, kad geriausias būdas užsienio kalbai išmokti yra laisvai kalbėti su žmonėmis, kuriems ta kalba yra gimtoji. Lengviausias būdas, žinoma, buvo tiesiog taip vadinami „čatai“. Trumpai pamąsčiusi apsilankiau komentatorės nurodytoje svetainėje.

Buvo graudu ir liūdna, kai vietoj mėginimo lavinti kalbą susilaukiau daugybės gašlių siūlymų susipažinti artimiau ir t.t. Iš pokalbių svetainės pasišalinau, tačiau po kelių dienų sugrįžau su tuo pačiu tikslu, tiktai kita užsienio kalba. Mat nuo mažų dienų buvau ispanų kalbos fanatikė. Ir vėl ta pati istorija, gašlūs pažinčių pasiūlymai tiesiog pykino. Tačiau, kaip bebūtų, atradau ir bendraminčių, netgi susiradau draugę, gyvenančią Tenerifeje, su kuria iki dabar karts nuo karto susirašome, pasiteiraujame, kaip sekasi.

Po tokios gana įdomios pažinties nė nepajutau kaip kasdien po mokyklos tarsi automatiškai toji pažinčių svetainė tapo mano „drauge“. Nors teko ir labai nusivilti, kai žmonės prisistatydavo kone princais ar karalaitėmis, o jiems atsiuntus nuotraukas pamatydavau, kaip yra iš tiesų.

Vieną vakarą praleidau pamokas muzikos mokykloje ir likau namie bendrauti pokalbių svetainėje. Gavau žinutę iš jaunuolio, kuris maloniai prisistatė ir nesiūlė jokių pažinčių, pasakė, jog tiesiog ieško bendraminčių, nes nori tobulinti anglų kalbą. Kadangi mokėjau ispanų kalbą, bendravome jo gimtąja kalba. Vaikinas pagaliau pasirodė kažkuo labai įdomus, kalbėjome apie muziką, kultūrą, kalbas. Vėliau po kelių dienų apsikeitėme nuotraukomis bei persikėlėme bendrauti į kitą internetinę erdvę. Pokalbių svetainė buvo pamiršta, kaip ir nerimas artėjant anglų kalbos egzaminui.

Bendravome toliau, toliau praleidinėdavau muzikos pamokas, kartais net pamokas mokykloje, nes būdavo tiesiog mistiškai įdomu pabendrauti su tuo žmogumi. Praradau kelias drauges, neidavau su jomis susitikti, kai pasakydavau, ką veikiu, kai kurios ironiškai atsakydavo kad esu tiesiog kvaila. Ką gi, didelis valandų skirtumas buvo pritaikytas taip, jog abiems būtų gana patogu bendrauti, tad toliau lankiau mokyklą ir muzikos pamokas. Tačiau vis tiek atradusi laisvo laiko žinodavau, kad vakare vėl galėsiu pamatyti tą žmogų monitoriaus ekrane.

Pokalbius keitė skambučiai „Skype“ programa bei kartais baisiai brangios žinutės bei pokalbiai telefonu. Bendravome taip apie dvejus metus. Vėliau persikėliau gyventi ir mokytis į užsienį. Šalis, kurioje gyvenau, teikė tiesioginius skrydžius iš Pietų Amerikos šalių. Nusprendėme susitikti. Abejonių dėl nesusipratimų abiems nebuvo. Nutartąją dieną jau iš pačio ryto nekantriai laukiau. Atsidūriau oro uoste. Susitikau žmogų, kurio iš pažiūros asmeniškai nebuvau mačiusi. Tačiau atrodė, jog pažinojau tą žmogų daug artimiau nei bet kurį artimą draugą ar šeimos narį.

Tą vakarą tiktai pirmą kartą pasisakėme, jog mylime vienas kitą, kadangi iki tol turėjome savotišką tabu taip sakyti. Suvokėme, jog internetinė meilė nėra mums labai priimtina. Abu buvome patenkinti, praleidome tris įsimintinas savaites mums abiems naujoje šalyje. Ir jis išskrido atgal.

Susitikimo laukiau dar vienerius metus. Tiesa, bandėme dar kartą susitikti, tačiau, mano nusivylimui, mano antroji pusė buvo deportuota atgal į savo šalį. Abiems buvo šokas. Tačiau rankų nenuleidau, aplankiau jį pati. Susipažinau su šeima, kuri, beje, priėmė mane labai šiltai. Taip pat su kultūra, kuri man yra gana priimtina, nėra didelių skirtumų, jaučiuosi priimta. Ten, beje, susituokėme, surengėme mažytes vestuves. Kartu apsigyvenome. Sutariame gražiai, vertiname pagarbą vienas kitam. Žinoma, iškyla nesutarimų, bet juos greitai išsprendžiame pokalbiais.

Negalėčiau sakyti, jog lietuvaičiai kažkuo prastesni už užsieniečius. Žmonių yra visokių kiekviename Žemės kampelyje. Tačiau, kartais mes sau artimus žmones atrandame būtent kitoje pasaulio pusėje. Ir jie visi vienodi, tik atrasti galbūt užtrunka ilgiau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Mano sutuoktinis – užsienietis!“.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Nepilnamečių paauglių gaujos istorija atskleidė seną tiesą – vaikų auginimas yra darbas (4)

DELFI paskelbtas straipsnis apie sunkiai įsivaizduojamą paauglių mergaičių žiaurumą Alytuje,...

Keleivį įžeidė prie įlaipinimo vartų darbuotojo elgesys – nesuprato, ką padarė blogo (35)

Po švenčių teko vykti į kelionę. Vykome iš Vilniaus oro uosto. Pridavę bagažą ir praėję...

„Sodros“ atlyginimas dėl ligos nuvylė: už šventines dienas jis nepriklauso? (71)

Neseniai turėjau gan skaudžią patirtį su „Sodros“ ligos išmokų skaičiavimo tvarka. Esu...

Nijolės Sadūnaitės kalba iš Seimo tribūnos sukėlė gėdą už Lietuvą (1827)

Tikiuosi, man atleis tie, kurie Nijolę Sadūnaitę regėjo, o gal ir teberegi pirmosiose kovotojų...

Mums pavyko: ne tik oficialūs minėjimai vienija lietuvius (20)

1991 metais dar nebuvau gimusi, rašyti tipinio mokyklinio rašinėlio irgi nesiruošiu. Ką aš noriu...

Top naujienos

Trimečio mama nebeištvėrė: tai kam aš moku sveikatos draudimą? (210)

Prireikė gydytojo oftalmologo konsultacijos? Geriau iš anksto apsilankykite Valstybinės ligonių...

Tėvai – priblokšti: Vilniaus vaikų darželio direktorė elgėsi lyg monstrė (124)

Vaikų darželio direktorė, smurtavusi prieš penkiametį auklėtinį, sulaukė atpildo – Vilniaus...

Milaknio tritaškių kruša neišgelbėjo „Žalgirio“ Vokietijos čempionų tvirtovėje (279)

Kauno „Žalgirio“ (11/7) krepšininkai Eurolygos 18 ture antradienio vakarą antrą kartą šiame...

R.I.T.A. Už lėšas skurdo kaime mažinimui – odiniai diržai ir piniginės (177)

Absoliuti dauguma Seimo narių išlaidas viešosios informacijos rengėjams galėtų pakeisti...

Prašo emigrantų pagalbos: vieno ieškomiausių žudikų iš Kauno pėdsakai – D. Britanijoje (23)

Daugiau kaip dvylika metų nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstantis ir net į ieškomiausių...

Keisčiausi pigių butų skelbimai Lietuvoje: nuo neprašyto kambarioko iki dviejų sodybų dovanų (5)

Besidairantieji pigaus būsto, skelbimų portaluose gali išvysti ir kiek keistokų pasiūlymų, kurie...

Afrikos šalis, kurioje jausitės saugiau nei bet kurioje Europos sostinėje (12)

Čia visai kitas pasaulis ir vykstant į šią šalį privalai priimti tuos skirtumus, kurie mums,...

Prisipažinti ar nuslėpti: ką daryti, jei buvote neištikimi? (8)

Taigi, tai įvyko. Galbūt, tas kitas buvo labai seksualus, o ta, kita moteris, gerai suprato, koks...

Nepilnamečių paauglių gaujos istorija atskleidė seną tiesą – vaikų auginimas yra darbas (4)

DELFI paskelbtas straipsnis apie sunkiai įsivaizduojamą paauglių mergaičių žiaurumą Alytuje,...

Aplinkinių nurašyta panevėžiečio idėja virto pragyvenimo šaltiniu: man sakydavo, kad mirsiu badu (25)

„Jeigu tavo namuose nėra katino, tai ką tu myli?“ –rašoma ant Mariaus Dijoko sukurto...