O gal ten buvo atominės bombos sprogimo pirmosios sekundės? Tokiu būdu mums būtų suponuojama mintis, kad Sniečkaus Aliektrinė (taip ją vadina mano močiutė) sooner or later susprogs, nepaisant to, kad samurajai iš Hitachi šiuo metu lankstosi 90 laipsnių kampu ir net į Visagino country nuvažiavo. Tikrai, matyt, jie to projekto labai nori. Ne kiekvienas ryžtųsi tokiam išbandymui (čia aš apie Visagino country).
Pasirodo, rinkimai artėja.
Kažkaip taip jau sutapo, kad daug kur tie rinkimai.
Kad Sarkozy pakeitė kažkoks pažadukas, sužinojau jau post faktum, kai pažadukas neišpildė savo esminio rinkimų kampanijos pažado – didinti vartojimą, o pasiūlė ir toliau taupyti.
Kad Obamos kėdė braška supratau, kai kažkoks vargšas Yahoo vadovas neteko savo posto, pajuokavęs apie tai, jog to kito kandidato reklaminis štabas švenčia, tuo tarpu kai juodi žmonės skęsta („black people drowning“). Tuo metu uraganas buvo toje teritorijoje.
Daug lijo.
O pastebėjot, kad kandidatai į ką nors turi „rinkiminį štabą“. Ne kokį ten ofisą ar padėjėjų komandą, o štabą. Įdomu, ką jie priešais laiko? Kitus pažadukus?
Tai va, pasirodo, kad Lietuvoj tuoj rinkimai.
Tuoj prasidės tradicinės dramos.
„Jie MAN tai žadėjo, o neišpildė“.
„Kas nebalsuoja – neturi teisės piktintis 4 metus“.
Labas rytas, Vietname. Ar daug iš jūsų eitumėt į žvalgybą su niekad nematytu žmogum? Arba Paršiuku Čiuku (kas jau tokio nepamena, atitikmuo: Žmogus Voras).
Partija ar ten koks kandidatas – tai pieštinis herojus. Na, arba skaitmeninių technologijų pasekmė, jei šalis turtingesnė (skaitėt Pelevino „Generation P“? Tai va).
Rėmėjai nupiešia jums partiją ar koki ten pranašą Aiskaudą, kuris tuoj visus išgelbės.
Ir kas po to?
Ir nieko. Skaitykit paraidžiui: Numizmatika Inkštiras Elipsė Kataklizmas Osom. NIEKO.
O jūs ką, negi kažko tikitės iš Paršiuko Čiuko? Jis tik holograminė iliuzija. Pažiūrėkit, mažiau pažangiose šalyse jie net „Laba diena mano vardas Paršiukas Čiukas, aš sveikinu jūsų anglies kasyklą iškasus rekordinį kiekį anglių“ – pasakyti be lapuko nesugeba.
Aišku, tose šalyse, kur IT pažengė labiau, kandidatai turi implantuotas mikroschemas ir šneka plain tekstu gana gerai ir greitai. Stebėkit Obamą. Jo galva reguliariai sukinėjasi į kairę ir dešinę kas keliolika sekundžių. Tai programerių darbas. O kai Gražulis (čia pavardė tokia) šoko per tvorą ir bėgo kautis su mažumom – galvojat, eilinis žmogus taip galėtų? Tokio aukščio tvorą tik Sergejus Bubka vargiai peršoktų. Šiuolaikinės technologijos gali viską.
Arba pažiūrėkit, kaip kalba koks nors veikėjas. Jam programa taip sudėlioja žodžius, kad klausytojas supranta tik patį faktą, kad vyksta kalbėjimas. Turinys yra neutralizuojamas, idant kandidatas po rinkimų galėtų pasirinkti kokią nori kryptį. T.y. tokią, kokios nori jį suprogramavus įmonė.
Tik nereikia po to plauti masiškai smegenų, kad nėjimas į rinkimus čia kažkokia baisiausia nuodėmė ir taip toliau, ir panašiai. Ir kad tie, kurie nebalsavo, dabar negali niekada gyvenime skaityti politikos skilties. Čia būtų tas pats, kaip nevedusiems niekada neleisti prisiliesti prie moters. Arba niekad nejusiems į didelį prekybos centrą – uždrausti valgyti.
Na, jei nenori žmogus pirkti Paršiuko Čiuko ir po to 4 metus jį laikyti spintoje – dievaži, tai gana protingas pasirinkimas. O jei Paršiukas Čiukas sugalvos pakeisti konstituciją ir lieps išsirauti visus auksinius dantis? Ką tada? Taip lengvai Paršiuko Čiuko neparduosi. Jis bus tavo pirkinys bent 4 metus, o jei jis bus gudrus, tai ir gal net forever. Ir jokie funk-porn-punk performancai cerkvėse nepadės.
Dievaži, tik nesugalvokit, kad aš siūlau neiti į rinkimus ar netgi kvestionuoju demokratiją.
Aš tik siūlau nepriimti viso to rimtai. Nes negi kažkas gali rimtai tikėti, kad nuo nedidukės grupelės šmaikščiašiknių priklauso mūsų ateitis.
Aš tai manau, kad mano ateitis priklauso nuo manęs.
O tavo – nuo tavęs.