Juk ne paslaptis, kad šešėlinėje degalų rinkoje dalyvauja tūkstančiai piliečių. Taip nesumokami mokesčiai, tad ir kelių infrastruktūra naudojamasi nemokamai. Kelių tvarkymą, tiesimą apmoka legalių degalinių klientai. Kita problema – kiemuose. Pavaikščiojus po miestų kiemus ten galima išvysti daugybę automobilių naudojamų retai arba niekada. Jie stovi, todėl keliais nesinaudoja – keliai nesidėvi. Tačiau stovėdamas automobilis užima ribotą plotą, todėl kitas automobilis ten jau nebegali būti pastatytas.
Antžeminės daugiaaukštės ar požeminės stovėjimo aikštelės tik fantastinė svajonė, kuriai nelemta išsipildyti specifinio mentaliteto šalyje. Dauguma tikrai nemokės už tai, kas ir taip yra nemokama. Taip keturių eismo juostų keliai miestuose virsta dviejų juostų keliais – važiavimui skirti keliai siaurėja. Žali žolės plotai virsta purvynais. Pėsčiųjų takai pavirsta automobilių takais, tačiau smagiausia, kad dalyvavimas tokioje netvarkoje yra nemokamas. Arba kartais tenka susimokėti baudą, jei jau kas nors nubaudžia už KET nesilaikymą.
Masiškai KET pažeidinėja daugelis, tad šansas būti nubaustam nėra toks jau ir didelis. Baudų sumokama mažiau nei kainuotų mėnesinis automobilio stovėjimo mokestis ar investavimas į naują stovėjimo aikštelę. Netvarkoje gyventi nemažai daliai piliečių tinka ir patinka. O kaip tie piliečiai, turintys du, tris ar dar daugiau automobilių? Su tokiom juokingai žemom automobilių kainom galima turėti, kiek tik nori automobilių. Ir kai aikštelės nemokamos, tiesiog po langais tu visada rasi, kur „priglausti“ savo automobilius.
Šiais laikais turėti vieną automobilį tapo būtinybe, tačiau turėti du, tris ir daugiau automobilių irgi populiaru. Nepriklausomybė, demokratija ir laisva rinka išvadavo nuo būtinybės galvoti apie kiekvieną pirkinį atsakingai. Automobilis – menkavertis daiktas, kurį gali nusipirkti ir turėti jau rytoj.
Šiek tiek tvarkos šiame chaose įvestų didelis mokestis už antrą, dar didesnis už trečią automobilį ir taip toliau. Tai padėtų susivokti, kad jeigu perki daiktą, tai jis turi turėti ir vietą. Juk jeigu bute netelpa daiktai, jų nesandėliuojame nemokamai kieme. Automobilis irgi yra daiktas, kuris užima vietą ir jo neįmanoma supakuoti į lagaminą, pasidėti į sandėliuką. Kuomet nevažiuoja, jis stovi. Dažniausiai ne privačiame garaže ar sklype, o bendrame kieme. Tuo metu kuras nėra naudojamas, akcizas nemokamas, tačiau stovėjimo paslauga suteikiama kažkodėl už dyką.
Mokestis už pirmą automobilį galėtų būti ir neskaičiuojamas. Taip pat nuo mokesčio galėtų būti atleisti visi tie, kurie turi savo privačius garažus ar sklypus, pritaikytus automobilių stovėjimui. Nė viena politinė partija per 25 metus taip ir nesugebėjo įgyvendinti bent minimalios tvarkos šioje srityje. Didelis pavojus reitingams, o tada – mažiau vietų Seime, mažiau valdžios, įtakos ir pinigų. Mokesčio už automobilį tikslas nedidelėje, skurdžioje valstybėje visų pirma turi būti ne užterštumo mažinimas ar mistinė kova su klimato atšilimu, o automobilių kiekio mažinimas, norint gelbėti nugyventą infrastruktūrą, sukurti palankesnes sąlygas gyventi patogiai nuo automobilių perpildytuose miestuose. Kad gatvės vėl būtų naudojamos pagal paskirtį. Kad visa ne automobiliams skirta infrastruktūra nebūtų „okupuojama“.
Kai valstybė taps turtingesnė, tuomet jau galima būtų kalbėti ir apie ekologiją, apie švaresnį orą, bet visų pirma bent jau reik įdiegti teisingą mąstymą, kad nepriklausomybė – tai ne tas pats, kas anarchija, o viešos erdvės nėra privačios. Jeigu perkamas daiktas, tai turi būti daroma apgalvotai ir atsakingai. Turi būti suvokta, kad jeigu kieme ir jo prieigose telpa 50 automobilių, tai tiek ir tilps. Netilps 150 automobilių, nes fiziškai tai neįmanoma. Miestas nėra guminis – gatvių tinklas turi ribas. Noras geriau ir patogiau gyventi kainuoja, todėl, vienaip ar kitaip, bent kažkoks reguliavimas šioje srityje privalės būti įgyvendinti, nes akis bado jau ne tik palikti likimo valiai seni nenaudojami automobiliai, tačiau ir automobiliai, skirti dažnesniam stovėjimui nei važinėjimui. Pravalius miestus nuo šių automobilių, būtų daugiau vietos tikslingai pagal paskirtį naudojantiems daiktus piliečiams.
Visišką betvarkę, toleruotą ištisus 25 metus, sudėtinga pakeisti per metus ar dvejus. Tam reikės laiko, nes kova už „šventą“ nuosavybę (kuri kažkodėl stovi ne privačioje nuosavybėje) bus atkakli, žiauri ir pareikalaus politinių aukų. Kas bus tas politikas ar partija, kuri pradės įgyvendinti tvarką miestuose ir nebijos galimų pasekmių?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!