Skaitydamas straipsnius portaluose, dažnai patikrinu ir ką galvoja mano bendrapiliečiai. Taip galima sužinoti daugiau informacijos nei jos yra pačiame straipsnyje, pajusti visuomenės nuomonės tendencijas ar tiesiog pasijuokti. Po tragedijos N. Zelandijoje visur pasirodė straipsniai šia tema. Kaip paprastai, perskaitęs juos, skaičiau feisbuko komentarus ir nors esu pripratęs prie lietuviškos homofobijos, vis tiek buvau pritrenktas. Dauguma tautiečių garbino žudikus, niekino aukas ar liejo kitokią neapykantą. Suprantu, kad tokios nuomonės gali būti ir neproporcingai didelis kurios nors socialinės grupės, kuri neatspindi visos visuomenės, rezultatas, tačiau siaubingų minčių virtinė privertė mane pasidalinti savo mintimis.
Lietuvos komentatoriams, šaukiantiems apie musulmonų invaziją, primenu, kad tai – europiečiai, daugiausiai britai, kurie pirmieji atvyko ir kolonizavo Australiją, N. Zelandiją ir Okeaniją. Krikščionybė pirmą kartą buvo paskleista vos prieš du šimtmečius (1814 m.), kai Samuelis Marsdenas įsteigė anglikonų bažnyčios atstovybę. Po baltųjų europiečių invazijos iki šiandien išliko tik apie 15 procentų vietinių maorių. Kalbant apie musulmonus, jų N. Zelandijoje gyvena tik apie 60 tūkstančių iš beveik 5 mln. gyventojų, kas sudaro tik 1.2 procento visos populiacijos. Labai panaši istorija nutiko ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje, kur baltieji kolonizavo viską, ką tik matė akys, skleisdami savo religiją ir tvarką.
Baltieji kolonizatoriai taip pat sėkmingai alino ir Afriką bei dalį Azijos. Nesugebėjo įsitvirtinti taip sėkmingai, tačiau, pvz., Afrikoje nemažai šalių vis dar šneka viena iš europietiškų kalbų ir/ar yra krikščionys. Beje, netgi pačiuose Artimuosiuose Rytuose europiečiai šeimininkavo/šeimininkauja tarsi savo galiniame kieme. Kai Europa išgyveno renesansą ir pramonės perversmą, arabų šalys paniro į savotiškus viduramžius. Jėgų disbalansas pasidarė toks didelis, jog XX a. pradžioje kai kurios Europos šalys braižė arabų žemes tarsi pjaustytų pyragą. Artimieji Rytai buvo tarsi žaidimų aikštelė, kurioje galinėjosi Britų imperija su carine Rusija, o po Antro pasaulinio karo – NATO su Sovietų Sąjunga. Buvo ginkluojami vietiniai ir keliami proxy karai bei siurbiami resursai. (Beje, tai vyko visame pasaulyje).
Kitas įdomus faktas šioje istorijoje yra tai, kad šie uolūs krikščionybės puoselėtojai ir sergėtojai niekada net akyse nėra regėję Biblijos ar buvę bažnyčioje, juo labiau ėję išpažinties. Ką šitie krikščionybės kariai pasakytų mūsų protėviams pagonims, kurie šimtus metų liejo kraują gindamiesi nuo šios religijos ekspansionizmo? Ką jie pagalvotų pamatę savo sūnus ir dukras dedančius savo galvas dėl tikėjimo nuo kurio jie patys žuvo gindami savo žemę? Likimo ironija, kad Romos imperijos, kuri kaip mašina skerdė tuo laiku jaunos religijos išpažinėjus krikščionis, sostinė tapo šios religijos pasauliniu centru! Ar nebus taip, kad praėjus keliems šimtmečiams ir kuriai nors religijai (pvz., islamui) išstūmus krikščionybę, šių veikėjų palikuonys lygiai taip pat aklai ir atkakliai gins tų laikų religiją?
Juokingiausias faktas, kad Lietuvoje, kurioje bujoja neapykanta kitokiems, gyvena itin maža dalis musulmonų ir ne baltaodžių gyventojų. Net iš karo zonos atsiųsti Sirijos gyventojai „susimetė“ autobusui ir paliko mūsų valstybę, nes Lietuva jiems nebuvo panaši į klestinčią ir optimistišką šalį. Vietoj to, kad kiltų skandalas, jog mes esame tokia nusmurgusi šalis, kurią palieką net vos atvykę karo pabėgėliai, pasipylė visiškai nesusijusios tirados apie musulmonus, arabus ir kitus. Kur pasipiktinimas korupcija, nekompetencija ir kitomis, tikromis, Lietuvos problemomis? Kokia ironija, kad nugyventame užkampyje didžiausia problema yra musulmonai, kurių čia net nėra!
Visuomenė neturėtų toleruoti tulžingų, nelogiškų veikėjų paistalų, kurie dėl vaikystės traumų ar kitų priežasčių jaučia neapykantą pasauliui. Tokie žmonės sėja neapykantą, nes jie nori, kad visas pasaulis jaustų jų skausmą. Jie taikosi į lengviausius taikinius, tokius kaip seksualines mažumas, kitas kultūras, rases ir religijas. Tai žmonės, kurie mato krislą brolio akyje, bet nemato rąsto savojoje. Tokių žmonių yra visame pasaulyje, nepriklausomai nuo rasės ar religijos.
Nepamirškime, kad yra ir kita kategorija žmonių, kurie neapykantą naudoja savo tikslams pasiekti. Jie skaldo bendruomenes, nes tik taip jie gali įgauti galios ir resursų, valdyti visuomenes. Nepasiduokime tamsybei ir savo primityviausiems instinktams, nes nuo jų pirmiausia kentėsime mes patys ir mūsų artimiausieji.
Kovokime faktais, logika ir sveiku protu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.