Simonas Daukantas sakė: „Tauta, nežinanti savo istorijos, pasmerkta išnykti“. Ši citata atsako į daugelį klausimų apie Žaliojo tilto skulptūras, atskleidžia daug daugiau nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio ir verčia sutikti su M.Simanavičiaus nuomone, kad naikinti, griauti ir tokiu būdu išsižadėti savo praeities yra lengviausias ir tuo pat metu blogiausias kelias.
Lietuva tikrai matė per daug griovimo, naikinimo ir teroro, todėl smurtas, kad ir kokioje formoje jis bebūtų, yra mūsų tautos yda, atsiradusi iš skaudžių istorijos pamokų, todėl tolesnis aklas naikinimas ir griovimas iš esmės mūsų, kaip šalies, į progresą tikrai neatves, nors, sutikime, kartais tai ir atrodo bene geriausia priemonė.
Žmonės, pateisinantys Žaliojo tilto skulptūrų egzistavimą, dažnai ir akcentuoja, kad šio diskutuotino paveldo griovimas būtent ir būtų ta užslėptos agresijos ir noro viską naikinti išraiška, kuri atskleistų mūsų norą išsižadėti istorijos ir stengtis užmiršti tai, kas nemalonu, užuot priėmus civilizuotesnius sprendimus skulptūras išsaugant ir taip primenat apie mūsų patirtį turistams ir ateities kartoms.
Iš tiesų aš ir pasisakau už šių skulptūrų, kaip ir kitų okupacijos reliktų išsaugojimą, priminimą ateities kartoms ką mes patyrėme, kokią okupaciją išgyvenome, kokią istoriją turėjome – visi pasisakantys už išsaugojimą yra teisūs, tačiau vėlgi – tik iš dalies.
Mūsų gebėjimą išsaugoti istoriją, jos reliktus ir simbolius puikiai reprezentuoja Grūto parkas. Jų tinklalapio duomenimis parke eksponuojami 46-ių autorių 89 darbai. Jų niekas neniokoja, jie laisvai prieinami kiekvienam susidomėjusiam, čia kiekvienas gali grožėtis istoriniais simboliais pagal savo poreikį – tai, kas anksčiau stovėjo Lietuvos miestuose, dabar gražiai stovi Grūto parke. Šie paminklai nebuvo nugriauti agresyviai, kaip, kad buvo padaryta Ukrainoje, nulaužiant statulų galvas ir galiausiai jas sutrupinant kūjais, jos tiesiog buvo gražiai perkeltos iš vienos vietos į kitą, todėl ganėtinai keistai skamba argumentai žmonių, sakančių, kad Žaliojo tilto statulų nukėlimas kaip nors turėtų įtakos mūsų istorinei atminčiai ir atvaizduotų mūsų tautinės agresijos proveržį.
Tvarkingas statulų perkėlimas į Grūto parką nebūtų bandymas susidoroti su mūsų istorija, kaip ir nusikaltėlio pasodinimas į kalėjimą nėra kova prieš kitaip mąstančius. Tai greičiau visuomenės kova prieš jos moralę ir idėjas paminančius ir nesantaiką kurstančius dalykus, pasitelkiant kiek įmanoma labiau civilizuotas ir etiškas priemones. Statulų sudaužymas kūjais, jų galvų nuplėšimas, taip pat kaip ir nusikaltėlių korimas miesto aikštėje ar sušaudymas būtent ir būtų tos priemonės, kuriomis mes ir pasirodytume esą ne civilizuoti Europos piliečiai, o tarytum viduramžių bendruomenė, prieš agresiją kovojanti dar didesnės agresijos priemonėmis.
Sutinku, kad statulų ir nusikaltėlio sulyginimas čia lyg ir ne itin tinkamas, tačiau tiek vienas, tiek kitas pavyzdys reprezentuoja smurtą, priespaudą ir tai, kas mūsų visuomenėje nėra priimtina, nes visiškai prieštarauja mūsų idėjoms ir siekiams. Iš tiesų graudu darosi vien susimąsčius apie tai, kad pilnateisė ES, Šengeno dabar jau ir Euro zonos narė dar apskritai kelia diskusijas ar viešai laikyti tai, kas stovi tik visiškai prorusiškų ir atsilikusių valstybių miestuose – europietiško gyvenimo norite kiekvienas, tačiau be europietiško, orientuoto į ateitį ir progresą mastymo, nebus ir europietiškų algų. Tiesiog iki tokio gyvenimo dar reikia pribręsti, taigi pradėjusios kilti diskusijos apie šių statulų nukėlimą jau ir yra pirmas signalas, kad provakarietiško mastymo ir orientavimosi ne į nostalgiją ir sąstingį, o į naujoves ir progresą jau tikrai atsiranda.
Kaip bebūtų, Žaliojo tilto skulptūros atstovauja tą valstybę, kurios jau seniai nebėra jokiuose žemėlapiuose, simbolizuoja tą sąjungą, kuriai jau seniai nebepriklausome, ir skleidžia tą ideologiją, kuri gyva tik vyresniųjų prisiminimuose. Tiesa ta, kad jokios faktinės reikšmės šios skulptūros jau seniai nebeatlieka. Taigi, kodėl jos turėtų trukdyti? Atsakymas nėra jau toks ir paprastas.
Kas mes esame? Prieš keletą mėnesių mano gyvenimas taip susiklostė, kad teko vykti į Taliną su tikslu parengti interviu. Tai buvo daugiau kaip valandą trukęs pokalbis anglų kalba apie istoriją, kultūrą, verslą, bei Estiją Baltijos valstybių kontekste. Mano pašnekovas, komunikacijos vadybininkas, daug pasakojo apie Estijos kultūrą, jos verslo subtilybes, tačiau iš šio interviu keletas jo sakinių man įstrigo labiausiai.
„Palyginus visas Baltijos valstybes, Lietuva buvo vienintelė, turėjusi didelę kunigaikštystę, ir tai vis dar veikia jūsų mentalitetą, požiūrį. Estijai vis dar normalu manyti, kad mes buvome vergai 700 metų. O Lietuviai sakytų: mes turime istoriją‘‘, – toks buvo vienas iš pusamžio esto komentarų apie Lietuvą, kuris nejučia privertė susimastyti apie tai, kas esame, ir atskleidė, kad žmogus iš kitos valstybės apie Lietuvos istoriją žino daugiau nei nemaža dalis lietuvių.
Istorijos neišmanymas, arba išmanymas tokios, kokia ji buvo pagal sovietinę cenzūrą, būtent ir yra viena iš priežasčių, kai 50 metų laikotarpis yra labiau sureikšminamas nei ištisi šimtmečiai iki tol. Gebėjimas atsirinkti, kas yra MŪSŲ, o kas – ne, geba paneigti bet kokius faktus tiesiog akimirksniu. Nesvarbu, kokią karalystę ir kunigaikštystę mes turėjome, su kokiomis užsienio valstybėmis ji buvo susieta ir net nesvarbu, kada tai buvo, svarbu tai, kad istoriškai rusų kareivių skulptūros mums nereiškia nieko, išskyrus tai, kad buvome okupuoti ir keletą dešimtmečių buvome verčiami susigyventi su svetima kultūra.
Tai ne mūsų simbolika, todėl mes neturėtume leisti jos laikyti viešose erdvėse, tačiau, tai nepaneigiamai mūsų istorija ir mūsų patirtis, todėl šie simboliai turėtų gyvuoti kaip eksponatai muziejuje. Tačiau kas tuomet yra mūsų? Visų pirma, tai amžinasis Vyčio simbolis, dabar skriejantis Dakare ir pranešantis pasauliui apie mažą, bet narsią šalį, plevėsuojanti raudona vėliava su šiuo simboliu centre, tai Mindaugas, Kęstutis, Vytautas ir kiti mūsų valdovai, galų gale tai Lietuvos partizanai, kurių bene garsiausias buvo Juozas Lukša-Daumantas – istorinių asmenybių, simbolių ir kitų Lietuvą turistams galinčių reprezentuoti ir ant žaliojo tilto tinkamų reliktų turime begales, tačiau pešamės būtent dėl tų, kurie mums reiškia mažiausiai. Tai tiesiog keista.
Niekas neverčia jūsų didžiuotis Lietuva, kai pagal daugelį Europos parametrų ji atrodo gana gėdingai, žinoma, ir ne kiekvienas turi būti istorijos žinovas, tačiau bent atmesti tai, kas svetima, manau nėra neįveikiama užduotis. Šiuo atveju, atmetimas nereiškia griovimo ar vandalizmo, tai tiesiog žvelgimas į ateitį, perkeliant į muziejus tai, kas buvo per daug laikina ir svetima, tam, kad į vietą ateitų kažkas kitas, bet daug labiau artimas, gražus ir garbingas. Tauta turi žinoti savo istoriją, bet ne tik vienintelį periodą iš jos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!