aA
Liūdna matyti, kaip paviršutiniškai sprendžiami medikų darbo psichologiniai niuansai. Apskritai įsitikinome, kad apie tai kalbama labai nenoromis ir tik kraštutiniais atvejais – tam prireikė, kad jaunas medikas pasirinktų savižudybę. Kas gali žmogų, jauną žmogų, turintį visus energetinius rezervus, pasirinkti tokį kelią?
© Shutterstock

Pirmiausia, ši darbo krūvio „liga“ ir užmojis nėra besotis pinigų troškimas, kaip gali atrodyti paprastam piliečiui. Tai yra rezultatas „dedovščinos“, kurios imamasi jau nuo pat medicinos studijų, tik mes, kvailiukai, to dar nesuprantame. Prie krūvio, patyčių ir tylėjimo mes pratinami nuo pat pirmų kursų, palaipsniui. Skųstis negali, nes vadinasi, tau čia ne vieta. Dėstytojas visada teisus, net jei įvertinimas siejasi su tavo plaukų spalva. Akivaizdus profesionalumo ir objektyvumo stygius pasireiškia ypač prasidėjus praktiniams dalykams, kur darbus veda ne tam paruošti, pedagoginius įgūdžius turintys dėstytojai, o gydytojai, turintys savo klinikinę veiklą, kuri visados buvo ir bus pirmoje vietoje prieš studentą.

Dažnai studentai tiesiog „permetami“ kaip nereikalingas objektas kitam gydytojui ir taip stumdosi vienas nuo kito, kol ateina kažkas, kam nepriklauso vesti darbus ir improvizuoja. Galiausiai tos nereikšmingos užduotys, kai ateini papildomomis praktikos valandomis „pabudėti“ skyriuje ir net neslepiama, kad maišaisi po kojomis. Tavo praktiniams darbams priskirtas gydytojas tau yra dievas – jis tavęs gali nematyti, nes jam nepriklauso ir apskritai niekas už tave nemoka, o pacientai laukia; gali nekreipti į tave dėmesio, nors tau reikia padėti įsisavinti tam tikras žinias, tuo tarpu tu – nedrįsk net pajudėti nuo kabineto durų, kur lauki savo išganytojo kartu su visais jo pacientais kaip numestas šuniukas, su visais savo daiktais šalia, nes juk gydytojų kabinetas yra tik gydytojams atsikvėpti ar atsigerti. Turbūt visi iki skausmo žinote Britney Spears „I’m not a girl, not yet a woman“ – tai čia kažkas panašaus – dar ne gydytojas, bet ir ne pacientas.

Po visų įvykdytų neįmanomų misijų (kad ir visas(!) nefrologijos ciklas per 9 dienas iš visų magistro 6 metų, kas turi tapti pamatu tavo rezidentūros atitinkamai krypčiai), bei šalimų neribotą laiką koridoriuose, pereini į kitą etapą – rezidentūrą. Jau pirmų metų pirmą dieną, su savo specialybe turėdamas bendro tiek, kiek spėjai įsisavinti vidutiniškai mėnesį trukusių tos srities apmokymų per 6-erius metus ir pakvėpavai pacientų palatų oru, tu numetamas į kokį skubios pagalbos skyrių, dažniausiai vienas (formaliai – ne) ir pasakoma – dirbk! Nesugebi – eik lauk. Taip, tiesiogine to žodžio prasme, meta į rudą ir žiūri, ar išplauksi. Ir jau matau esamų ar dar būsimų pacientų šypsenas – „vaikeli, tai kur tu buvai tuos 6-erius metus?“. Atsakymas glūdi pastraipoje aukščiau. Ir sveikinu už tokį požiūrį – akivaizdu, kad gydytojas negali pasiskųsti niekam, nes net su medicina nesusiję žmonės gydytojo neįsivaizduoja niekaip kitaip, kaip nuo studijų susivėlusį, lekiantį per kelis darbus ir nepagaunamą net raitosios policijos. Ir visuomenėje tai yra NORMALU.

Ir dar kartą sveikinu pacientus. Šioje sugedusioje sistemoje Jūs esate eksperimentinis triušis. Jei atvykote į skubios pagalbos skyrių, nenustebkite, jei jus priima visai su ta specialybe nieko bendro neturintis ir neturėsiantis pirmos dienos rezidentas (jis dar net su savo specialybe neturi nieko bendro) be jokio užnugario (pastarasis laksto po konsultacijas ar kokioje operacinėje, išjungęs telefoną ar tiesiog neatsiliepia), tad suskirs visus įmanomus tyrimus ir paskui išganingai skels „laukite“. Nepykite ir nešaukite ant jo, dažnai jam net nepriklauso čia būti, tiesiog kažkas atsikratė bereikalingos naštos ir dar papildomai užkišo sistemos spragą.

Jei kokiai procedūrai konsultavotės su vienu jau brandžiu chirurgu, tačiau atlikimo dieną atėjo kitas, jaunutis – nebijokite, viskas gerai. Rezidentai turi nuo kažko pradėti, daro lėtai, tačiau atsakingai ir su priežiūra atlieka puikiai. Jei ta priežiūra, net ir susitarus iš anksto, „nededa“ į krūmus. Šiaip ne taip išsikaulijai taip trūkstamos praktikos, tave nusiuntė pirmą ir įsakė pradėti bei „skambtelti“, kai reikės pagalbos. Na ir skambini, skambini... Pasijauti įkliuvęs, kai tarkime, pjūvis atliktas, priežastis nerandama. Tada skambini visiems iš eilės, bet vos išgirdę reikalą, visi tampa užsiėmę, niekas nenori prisiimti atsakomybės. Tada prisivadini šiaip ne taip kitą, nedaug tevyresnį, bet jau gydytoją-specialistą, abu išraudę užbaigiate. Taip, tai tikrai pornografija, pritariu, ir to neturi būti! Bet tai kartojasi kartojasi ir kartojasi, kol mes patys priimame, kad toks elgesys yra normalus, paskui – taip elgiamės patys.

Paklauskite, ar bent vienas rezidentas yra matęs savo darbo grafiką? Na, rezidentūros, o ne papildomo darbo. Pirma liūdna tiesa, kad taip, rezidentūros metu nėra suteikiamos sąlygos praktikai įgyti, nes esi tik „rašytojas“, tad dauguma rezidentų, kad išmoktų, įsidarbina dažniausiai skubios pagalbos skyriuose, GMP, mažiau praktikos (procedūrų, ekstremalių situacijų prasme) reikalaujančios specialybės – slaugos ligoninėse. Mūsų mokymosi pagrindas – iš papildomo darbo, mes mokomės dirbdami su Jumis.

Taigi, grįžtant prie praktikos – labai išreikštas favoritizmas ar pavardės reikšmė, ypač aukštai vertinamose specialybėse. Nesunku pasidomėti pavardžių linijomis didžiosiose, prestižinėmis vadinamose, įstaigose. Praktiškai pirmas klausimas atėjus naujai į bet kurį skyrių – kas tavo tėvai. Įvardijus paprastą darbo žmogų, su politika, teise ar medicina neturintį nieko bendro, išgirsti, kaip lengviau atsidūstama (matyt, tavo rolė sistemoje aiški) ir paklausiama, kodėl tapai ne traktoristu. Nors praktinių manipuliacijų skaičius priklauso visiems vienodas, kažkas jo gauna daugiau kitų sąskaita, o kažkas kitas, kas ne tik dabar negavo praktikos, gauna tik pildyti dokumentus. Paprieštarausi – garantuotai liksi pildyti „popierių“. O kartais ir ardamas iki vėlaus vakaro, negausi nieko.

Tiesiog tenka pripažinti, kad esi pigi darbo jėga, ir su tuo anksčiau ar vėliau susitaikai. Kartais tyčiomis yra numatoma, kad, tarkime, niekas nenori šioje specialybėje dirbti konsultacijų poliklinikoje, o jiems kaip tik reikia – tau nežinant, nukreipinės ta linkme, tad praktika trūks plyš negalima, nes specialistas be praktikos ir neturės daugiau pasirinkimo, kur eiti. Visa tai vyksta su nutylėjimu, tau už nugaros, tad jei nori išsikapstyti ir pakeisti – turi rasti kitų kanalų savo tikslams įgyvendinti, net ne dirbti, o arti be jokių išlygų ir tikėtis kažkieno malonės. Tad vienoje pusėje lieka vergovė, kitoje – tavo siekiai ir taip gimsta įgytas darboholizmas.

Tęsiant darboholizmo temą, grįžtame prie grafikų. Išeiti pagal grafiką – net nesvajok. Pirma, tavęs niekas neklausia, priskiria darbų nenustatytais laikais, antra, jei ką pasakysi – ate, praktika, laba diena, poliklinika. Įsivaizduokite tokioje situacijoje chirurgą. Tiesiai šviesiai sakoma „Tai tu nenori to ar ano išmokti? O jau galvojau rytoj tau duoti...“. Ir vėl užkimbi ant jauko, vėl tyli, nieko nesakai išeidamas 18.00 ar net 20.00, nors formaliai nuo 13.30 tu jau ne darbe... ir nieko, nieko už tai negauni, nei praktiškai, nei finansiškai. Taip savaitę, dvi, kol pagaliau spjovęs ir išėjęs 15.00 namo, 17.00 gauni daktaro skambutį – „O kur tu?“ specifiniu tonu. Išversiu – kaip drįsai išeiti. Ar tai ne teroras?

Ne naujiena, kad po paros budėjimo, kitą rytą tu rašomas į operacinę. Ir net ne pirmu planu (tai reiškia, kad jei pasiseks, įeisi iki 12 val, jei ne – po). Jei nori labai pasityčioti – į operaciją, kuri truks 4-5 val ir tokioje pozicijoje, kur nieko nematysi, praktinė nauda vargu ar didesnė už 0, tačiau noras tave palaužti, įrodyti, kad kažkam esi per silpnas ir paskui tuo grįsti tolimesnius tavo pasirinkimus – šimtaprocentinis. Tik duok pretekstą ir būsi išmestas iš rinkos. Nes na, medicinoje tokia dienotvarkė normalu.

Arba dar sakoma, kai būsi „profas“, galėsi ir namuose pabūti, o pailsėsi, kai numirsi. Mėgini kažką sakyti – gauni standartinį paketą „O aš jau galvojau kitą kartą tau duoti daryti...“. Kai išaušta metas mokėti duoklę, nes prispiri galutinai kampan, paskiria, formaliai dokumentuose įrašo rezidentą kaip pagrindinį vykdytoją. O praktiškai ateini ir tau pasako – „ai, šiandien planas didelis, profas rėkia, reik skubėti, kitą kartą“, jei dienos metu; „oi, daug sunkių privežė, eilė didelė, šįkart aš darau, tau kitą kartą“, jei nakties metu. Žinoma, ne be namo skubančio ar miegoti norinčio personalo paskatinimo. Taip kad turi patikti ir aplinkiniams, gavęs bent kiek prisiliesti prie manipuliacijų kai kuriose įstaigose privalai paruošti operacinės personalui stalą ar bent tortą pristatyti, na, nes asistuojantis personalas kitų vertinimo kriterijų nelabai turi, o kiti dalyvaujantys gydytojai šiaip viskuo nepatenkinti ir jiems nerūpi. Formaliai – praktiką gavai.

Kai kurių ligoninių rezidentai savo darbo grafiko akyse nebuvo matę ir nebuvo noro prie jo prileisti. Aplankius administratorę šiuo klausimu įdomumo dėlei, buvo šaukiama, ką tu čia, atsiprašant, taip išmanai, negi valandas skaičiuosi ir šiaip kaip drįsti. Teko nemaloniai pasikalbėti, kol ištraukė ir atspausdino. Paaiškėjo, kad darbo grafikai už rezidentinį etatą buvo sudaryti iki 15.00 neįtraukiant privalomų 48 val. budėjimų (įeina naktinės valandos), kuriuos mes turėjome budėti. Va taip gudriai buvo sutvarkytas darbingumas po 24 val. budėjimo kitai dienai. Ir čia jau nepaprieštarausi, kad esi po paros ir tau nepriklauso eiti kad ir į operacinę.

Daug kur grafikų rezidentai nematė ir buvo skatinami nesidomėti. Kas atsitinka pareiškusiems nepasitenkinimą? Be to, kad negauni praktikos, viršvalandžiai lenkiantys normas ir fizines galimybes? Stabdo tavo poreikį tobulėti. Išsiprašai iš anksto į konferenciją, kad ir trumpą, poros valandų, tačiau vykstančią kitoje ligoninėje – sutinka. Kadangi konferencija popietinė, ryte dar galima dirbti. Yra sutartas išleidimo laikas. Likus 15 min, paskiriama nauja užduotis. Atlieku per 20 min, jau dega, reikia lėkti. Staiga vedėjas prisimena dar kažką, ir dar kažką, ir dar, be ko nė vienas neišgyvensime. Vilties teisybei nėra. Mano kolega iš to paties skyriaus jau mažiausiai pusvalandį kaip išvykęs, manęs neišleidžia. Įpusėjus konferencijai gaunu leidimą išvykti. Štai taip viskas veikia.

Tapus gydytoju-specialistu, niekas nepasikeičia, nes tu esi jaunas, skaitytis su tavimi nėra ko. Dirbi po kelias paras, po paros budėjimo skyriuje atlieki procedūras, išeiti negali, nes tavo pacientai gali likti neprižiūrėti, be paskirtų tyrimų. Operuoti tenka ir po darbo valandų, nes kitaip, jei nori, gali eiti ir pranešti pacientui, kad veltui kankinosi laukdamas, pakartokime tai kitą dieną. Todėl net jauni ir vieni kitus suprantantys kolegos, ką tik išbridę iš tos pačios balos, tampa ryškiais konkurentais ir perima kolektyvinį modelį „kova už būvį“, kiekvienas už save, o draugiškumo ir netgi elementaraus kolegiškumo tokiose sąlygose nelieka ir negali būti.

Niekas nenori užsibūti tokiose sąlygose, tad sukasi, kaip kas išmano, tiek investavę jėgų ir kantrybės, ieško kitų potencialių galimybių – kas dirba per kelis darbus, kas dirba viršvalandžius viename darbe, kas nori ištrūkti iš šio rato ir dar tobulinasi mokslinėje srityje ir kelia kvalifikaciją. Tai mūsų kraujyje, mes įpratę, patys nejaučiame, kada sustoti, elgesio modeliai – griežtai hierarchiniai, situacija iš tikro beviltiška, nes visi viename rate, nes skųstis tenka praktiškai tam pačiam, kurį skundi, arba jo kolegai – geram draugui, net jei ir ne geram, tačiau tarpusavyje konfliktuoti ir įtakingi atstovai vengia. Galiausiai, į bet kokią pretenziją šiuo metu populiarėja specifinio tono lydima frazė „tai nesusitvarkai? Gal krūvis per didelis?“. Suprask – visada gali pamažinti krūvį ir dar pasiūlyti psichologo paslaugas. Sukandi dantis ir tyli. Skųstis nėra kam, nebent tiems patiems, kurie dabar įgijo dar vieną terorizavimo įnagį.

Sistema tokia, kad jei jaunasis gydytojas ir būtų kam pasiskundęs, nepaisant, iki kokių ir kurių ligoninės vadovų tai būtų atėję, greičiausiai būtų pamojuota pirštuku „nu nu nu“, abu paglostyti ir liepta gyventi draugiškai, nes nieks skandalų nenori, vengia. Mano asmeniniu spėjimu, situacija būtų tik sušvelninta, neišspręsta, jeigu nepasibaigusi absoliučiu persekiojimu kaip vedėjo keršto variantu, tad tik klausimas, anksčiau ar vėliau tai būtų įvykę ir įvyktų.

Galiausiai, labai sunku yra įrodyti psichologinį terorizavimą, „užsisėdimą“, o vadovai visada jaunam gydytojui pasilieka teisę priminti tam tikras jo patirties spragas bei visada gali surasti netobulumų ir juos sureikšminti. Taip pat primenu, kad hierarchinėje sistemoje autoritetai linkę labiau tikėti vieni kitais, nei darbuotoju. Atsižvelgiant į ligoninių polinkį viską užglaistyti, net ir aukščiausius vadovus erzintų besikartojantys neišsprendžiami skundai, tad visada yra rizika ne tik patirti didesnį persekiojimą iš tiesioginio vadovo, bet ir spaudimą iš direktorijos. Abejoju, kad besitęsiant patyčioms, jei būtų kartojęsi skundai, o ne prieita tragiškos baigties, vedėjas būtų buvęs atleistas.

Kita vertus, vėlgi ligoninės vadovė pigiai visuomenėje atsipirko – atidavė netiesiogiai pareikalautą duoklę už ramų gyvenimą. Bet ar tai yra sprendimas? Ar šioje ligoninėje tai buvo vienintelis asmuo, engiantis savo darbuotojus? Ką daryti su kitais? Kaip juos suvaldyti? Kam skųsti, kur skųsti, kaip įrodyti? Kaip toliau dirbti pasiskundus? Galiu pasakyti iš patirties, kad sunaikinti jauną specialistą šioje ligoninėje itin lengva. Kolegos matys, nesikiš, kad patys neįkliūtų, vedėjai – atsitrauks ir sakys „ne ne ne, oi, ginkdie“ ir išsižadės visų savo žodžių, vadovė pagūžčios pečiais ir pažiūrės, ko reikalauja visuomenė ir išpildys, papildomai suformuodama kokią vidinę komisiją, be aiškios užduoties ar apibrėžtų kriterijų vertinti darbo atmosferai, bei pasiūlys psichologo pagalbą visų pirma tiems, kurie formaliai negali (o gal tiksliau – neturi teisės?) turėti psichologinių problemų; antra, ne tiems, kuriems iš tikro reikia (net su didžiausia psichologų komanda nesustabdysi tikrųjų psichologinių ligonių – tų, kurie terorizuoja). Psichologas neatsakys, kai sprendžiant problemas pagal jo algoritmą vadovai vieną dieną tavęs atsikratys dėl „nelojalumo“ apiforminę kokiu nors gražiu vainikuojančiu medicininiu pretekstu, o pozityviu mąstymu bei meditacija problemas tik nustumsi, neišspręsi.

Kai problemos nesprendžiamos, matome, kuo tai baigiasi. Labai gaila, kad taip įvyko, tačiau to labai reikėjo, kad būtų skirtas pilnavertis dėmesys. Dabar visų kolegų prašau, netylėkime, būkime vieningi, eskaluokime šitą atvejį, neduokime užsimiršti, tai neturi būti palikta nuošalyje, nes tik taip galime priversti tiek ligoninės, tiek valstybės vadovus ieškoti sprendimų. Aš vis dar tikiu, kad tai įmanoma.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esate rezidentas arba dirbate gydytoju? Pasidalinkite, ar jums taip pat teko patirti patyčias iš vyresnybės? Kas šiame darbe sunkiausia? Ar teko kada gailėtis, kad pasirinkote šią specialybę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Stresas darbe“ arba pasinaudokite forma apačioje.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(66 žmonės įvertino)
4.4697

Išsigando pamatęs Nacionalinio stadiono kainą: pabuskite iš Kafkos sapno! (163)

Esu emigrantas, nebegyvenu Lietuvoje jau daugelį metų, mokslus taip pat baigiau svetur, tačiau...

Aklas pasimatymas Klaipėdoje išdegino žymę širdyje: tai buvo skaudi pamoka (34)

Kiekvienas iš mūsų gyvenime esame turėję gražių ir ne tokių jau malonių akimirkų. Vieniems...

Universiteto atkirtis valstybei: pagaliau nebebūsime pastumdėliais eilinėje šachmatų lentoje (12)

Senas viduramžių posakis skelbia: „miesto oras daro žmogų laisvą“. Prisipažinsiu: negaliu...

Nemalonus incidentas oro uoste galėjo kirsti per kišenę – pareigūnų reakcija buvo netikėta (26)

Šeštadienį, lapkričio 30 d., mano dukrai Vilniaus oro uoste nutiko nemalonus įvykis. Kai praėjo...

Vyras jaučiasi apgaudinėjamas: su žmona uždirbame panašiai, bet visas sąskaitas apmoku aš (243)

Žmona turi savotišką požiūrį į bendrą gyvenimą. Nėra kalbos apie savanorišką dovanų...

Top naujienos

Lietuviai statybininkai Danijoje pateko į spąstus: tapo „popieriniais milijonieriais“ (97)

Sigitas Mačiulis nėra nei milijonierius, nei verslininkas. Vyras gyvena avarinės būklės bute...

Šiame Lietuvos mieste naujos statybos būstų nėra, o buto nuomai reikia laukti eilėje (105)

Ukmergė – nedidelis senas miestas Aukštaitijoje, nuo Vilniaus ir Kauno nutolęs apie 70 km. Apie...

Bankininkas: euras yra valiuta, kurios niekas nenori turėti (96)

Galbūt euras ir kėsinasi į dolerio – pasaulinės skolinimosi valiutos – teritoriją, tačiau...

Landsbergis apie rinkimų kartelės žeminimą: „valstiečiai“ patys sau pjauna taburetės koją (49)

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako esąs įsitikinęs, kad valdančiųjų...

Bankų mokestį vertina atsargiai: bėdų gali pridaryti visai ekonomikai (3)

Bankų turto mokestis būtų sunkiai pakeliama našta bankams ir galėtų sukelti problemų visai...

Meilė baigėsi: termino pabaigai artėjant Šiaurės Korėja vėl prakalbo apie „seną nuokvaką“ (25)

Šiaurės Korėja pagrasino vėl pradėti vadinti JAV prezidentą Donaldą Trumpą „senu...

Vilniaus Kalėdų eglei – užsienio žiniasklaidos dėmesys ir pagyros: tapo tikra sensacija (23)

Praėjusį šeštadienį sostinės Katedros aikštėje įžiebta Kalėdų eglė jau pateko ir į...

Ar atpažįstate šį įrankį: nors tai senas išradimas, kai kas tai naudoja ir šiandien (3)

Šis įrankis turi labai specifinę paskirtį – jis padeda sureguliuoti kitus įrankius. Kadaise...

Gydytojai įvertino populiarėjantį „vaistą" nuo peršalimo: norėdami sau padėti, situaciją galite tik pabloginti (13)

Pajutote pirmus peršalimo simptomus? Bėkite krosą! Tokius patarimus šaltuoju metu laiku neretai...