Prie šių neigiamų Lietuvos žmonių savybių, kaip ir visuomet, yra gerosios. Einant gatve, tikrai būtų galima rasti žmogų, ištariantį šiltus jausmus tėvynei. Viena iš tokių asmenybių esu aš, galinti drąsiai remtis prancūzų filosofo ir rašytojo į laisvę išleistais žodžiais: „Tėvynė – tai žmogus, o ne vergo namai“. Kyla klausimas, kodėl aš myliu tėvynę? Kokius jausmus man kelia gyvenimas šioje šalyje?
Jaučiu meilę Lietuvai - visos žemės dalelytei, nešančiai mano gyvenimą lydinčius žmones. Šioje šalyje gyvena mano tėvai, mano giminaičiai, mano antroji pusė, ir, be abejo, mano draugai. Artimi žmonės taip pat keliauja kartu su manimi šioje Lietuvos gyvavimo kelionėje. Pagal rusų poetą, dramaturgą ir rašytoją Aleksėjų Tolstojų, tėvynė – tai visa tauta, einanti savo istoriniu keliu.
Tai – tautos ateitis, dabartis ir praeitis. Tai – jos savita kultūra, jos kalba, jos charakteris, jos vykdomų revoliucijų, istorinių šuolių, jos istorijos kryžkelių tikslas. Kodėl nemylėti žemės, užauginusios mano mylimus žmones, ir išlaikančios mane pačią? Mano senyvo amžiaus senelis yra pasakęs: „Aš šioj šaly, daug sunkumų mačiau. Pamenu ir Lietuvos sovietinę okupaciją, ir Spaudos draudimo laikotarpį. Pamenu net tai, kaip mūsų karta buvo engiama, ir visiškai negarbinama. Tačiau, net ir tokie tragiški įvykiai, neatėmė iš manęs meilės tėvynei jausmo. Niekas negali išplėšti iš žmogaus širdies noro mylėti, o ypač savą gimtą kraštą“.
Esu įsitikinusi, kad šių dienų žmogus, neatranda troškimo savyje, mylėti savo šalį. Galbūt kažkas turėtų juos paskatinti atrasti ne tik negatyvius Lietuvos kampelius? Juk Žemė – tai didžiulio vaidinimo scena, kurios veikėjai esame mes patys. Tai kodėl gi nesusikūrus tobulo Lietuvos piliečio siužeto tuoj pat, mūsų širdyse? Taigi mano meilė Lietuvai yra išlikusi ir nepalaužiama, nes šioje šalyje gyvenantys artimi žmonės, rodo man kelią į viltį, ir tikėjimą. Lietuva tai mūsų lobis, kurios vardą žmonija mokėsi tarti jau gilioje senovėje.
Meilę tėvynei ugdo literatūra, mokanti mane suvokti Žemės kaip gimtinės sampratą. Lietuvoje aš pirmą kartą išvydau beribį žydrą dangų, ryškios ir svaiginančios žalios spalvos augmeniją su nesuskaičiuojamu skaičiumi žiedų, čia pirmą kartą ištariau savo žodį, bei žengiau savo pirmuosius žingsnelius. Žmogaus gyvenimas yra vienas, patekus į „kitą pasaulį“ (neaišku, ar toks yra), žmogus ten atgims nieko nebežinodamas, nieko neprisimindamas, ir joks nostalgijos jausmas nekamuos jo širdies. Tačiau, dabar, kai aplink čiulba raminantys paukščių balsai bei skaitomos knygos griežia meilės tėvynei natą, būtina atsiminti, kad Tėvynė – tai Aš.
Lietuvių prozininko, dramaturgo, kino scenaristo ir režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“ piešiamas tyras Lietuvos žmonių mokymasis tarti tėvynės vardą. Vienas iš esminių pjesės siužetų vaizduoja pagrindinio veikėjo Pokšto monologą, išryškinantį tuometinę meilę tėvynei: „Lie“ – tai kuomet žmogus pradeda pratarti apie lietų, bet užbaigti negali. „Tu“ – tai kuomet mes kreipiamės i draugą, taigi į priešą <...>, „Va“ – tai nustebės šūksnis, regintis senąjį svietą, kurs su nauju susimaišęs ateitį nužymės“.
Šie žodžiai įrodo neišskiriamą tvirtą ryšį tarp tėvynės ir žmogaus. Ar jaunas žmogus šiandien suvokia meilės tėvynei sąvoką? Stebėtina, kad daugelis žmonių, daugiau meilės formų kaip tik meilė kitam asmeniui – neįžvelgia. Vadinasi, pagal minėto rusų rašytojo A. Tolstojaus žodžius: „Tėvynės meilė – ne abstrakti sąvoka, bet reali dvasinė jėga, reikalaujanti organizuotumo, ugdymo ir kultūros“ sovokiama, kad ne kas kitas kaip tik žmogus, pasirenka ar jis turės gimtinę ar ne, tačiau bet kuriuo atveju, gimtinė visada turės savo tautiečius“.
Mokslas, Lietuvoje išsivystęs iki neabejotinai aukšto lygio, skatina mane džiaugtis, ir mylėti savo šalį. Kiekvienas iš mūsų puikiai žinome, kad Lietuvos mokslas yra laikomas vienas iš stipriausių Europoje. Daugelis žmonių iš kitų šalių atkeliauja į Lietuvą mokytis. Susipažinę su savotiškomis Lietuvos žmonių charakterio savybėmis, jie nebaudžia už tai Lietuvos.
Pagal vienoje svetainėje atrastus žodžius: „Mūsų švietimo sistema garsėja senomis tradicijomis, siekiančiomis XVI amžių, kuomet ji buvo sukurta ir įkurtas universitetas“ galime susidaryti nuomonę, kad šioje šalyje mokslas yra ypatingai ištobulintas. Juk žinome šitiek daug žmonių, pasiekusių aukštumas, tokių kaip teatro režisieriai: Oskaras Kuršnovas, Jonas Jurašas, Rimas Tuminas. Ar tai nėra mums, tobulybės siekiantiems žmonėms pavyzdys, kaip galima savoje šalyje pasiekti norimus tikslus?
Sukurta daug spektaklių, rėžiančių ne vieno lietuvio akį, pastatyta šitiek pjesių, galimų naudoti ir besimokant gyvenimo filosofijos. Žinoma, mano meilė tėvynei yra išaugusi ir dėl to, kad šioje šalyje gyvena žmonės, galintys suteikti daug žinių jaunam į gyvenimą einančiam asmeniui. Aš esu patenkinta šalies mokslo nustatytomis normomis ir esu laiminga galėdama savo žinias plėsti gaudama informaciją iš patyrusių, mokslą baigusių asmenybių. Todėl, mokslas, esantis plačiausias ir sėkmingiausias kelias į sėkmę, skatina mane mylėti Lietuvą. Šioje šalyje aš įžvelgiu svarias perspektyvas man, sėkmes ir laimės, siekiančiam žmogui.
Taigi nors meilė Tėvynei šiomis dienomis tarp Lietuvos žmonių yra ypatingai stipriai sumenkinama, aš esu vienas iš tų žmonių, kuris vis dar garbina ir myli savąją šalį. Galiu drąsiai teigti, kad niekas iš manęs neatims šio tyro jausmo. Galima tai pavadinti paprasčiausiais meniškos sielos tuščiais atgarsiais, tačiau mano minėtos priežastys, sakančios kiekvienam – mylėk tėvynę, ugdo manyje begalinę meilę Lietuvai. Mane supa daug įvairių motyvų ir aspektų, suteikiančių man gyvenimo pilnatvę, sukurtą pagal tėvynės meilės idėją.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tekstas skirtas DELFI konkursui Vasario 16-osios proga „Kodėl myli Lietuvą?“.