aA
Noriu pasidalinti savo jausmais, kaip aš būdama 40-ies supratau ir pamilau savo mamą. Dėl tos priežasties, kad niekaip neišeina atleisti jai už vaikystę be jos meilės, nusprendžiau parašyti apie viską, ką jaučiau...
© Shutterstock nuotr.

Labiausiai atsimenu, kai mane paliko pas vieną iš kaimynių. Aš ją vadinsiu grafienę. Sėdžiu jos didžiajame kambaryje ant kėdės nejudėdama, gal net sulaikius kvapą ir tylėdama stebiu kambarį. Gražūs senoviniai baldai, tartum kitas pasaulis, negu mes tada gyvenome. Mūsų namų baldai buvo pirkti turbūt kokiais 1960-65 metais, to meto stilius vyravo namie.

Kaimynės kambaryje mano dėmesį patraukia pianinas, turbūt žiūrėjau į jį ilgai, nes man pasiūlė: „Gal nori pagroti?“. Ne, aš nedrįstu. Aš net nenoriu judintis, keltis nuo kėdės. Tik palinguoju galvą. Kada grįš mamytė? Tas sėdėjimas man atrodo amžinybė. Kada grįš mamytė? Mes su broliu savo tėvų kitaip ir nevadinom tik tėveliu ir mamyte. O jie vienas kitą vadino malonybiniais mažybiniais vardais... Neprisimenu, kaip grįžta mamytė... Tik žinau, kad atslūgsta – aš jau namie.

Iki šiol prisimenu savo baisiausią vaikystės sapną: aš pas grafienę namie, jos nėra ir palengva atsidaro rūsio, kuris yra po grindimis, durys (ar kaip vadinasi tas dangtis, kuris iš grindų atsikelia) ir iš ten išlenda grafienė, visa juodai apsirengusi ir man baisu... Prabundu... Ir taip daug kartų, aš dažnai sapnuodavau tą patį sapną...

Grafienei turbūt patikau arba patiko mano tėvelis, nes kartą bežaidžiant kieme ji mane pašaukia ir paduoda knygą „Mažasis Ilimaras“, o ten įrašas „S.R. vardinių proga perskaityti savo dukrelei. O.Š. 1970.05.08“. Aš tą knygą turiu iki šiol, bet niekada neskaičiau, o ir tėvelis man jos neperskaitė... Nors skaitė daug. Ir be galo mėgo pasakoti. Atsigula šalia ir pasakoja: kaip dabar suprantu, tai nebuvo vien tik pasakos, ten buvo visko – ir pasakų, ir anekdotų, ir tikrų istorijų. Snaudžiu, labai ramu šalia jo... Pasibaigia viena istorija „Tėveli, dar viena...“ ir jis vėl pasakoja. Pasakoja ir pasakoja, kol visai užmiegu. Net leisdavo miegoti su juo vienoje lovoje. Ne, ne per vidurį, ne šalia mamos, o šalia tėvelio...

Vėliau pasakas pakeitė pokalbiai, pokalbiai iki ryto. 2, 3, 4 valandos, jau saulė teka, o mes vis kalbamės, ginčijamės, vienas kitam kažką įrodinėjam. Jis visada ramiai, o aš – ne... Mama iš pradžių guli toje pačioje lovoje, paskui jai nusibosta, išeina į kitą kambarį, o dar vėliau jau šaukia „Kada jūs ten pabaigsit pagaliau, aš miegoti negaliu...“ Pabaigti sunku, nes be galo įdomu, jis tiek daug visko žino, tiek daug apie viską pamąstęs.

Mama neskaitė nei laikraščių, nei knygų, televizoriaus iš pradžių visai neturėjome, o paskui, kai jau turėjome, tais laikais dar mažai programų rodė.

Jei likdavome su mama dviese namie, tai beveik nebendraudavome: ji kažką savo veikdavo, aš kažką savo. Kai supykdavo, tai dažnai sakydavo – „Kai duosiu su šlapiu skuduru, galėsi paskui savo tėvui skųstis...“ Tada nesupratau, už ką ji manęs nekentė... Paskui, kai paaugau, pradėjo pasakoti, kad nesitikėjo to nėštumo, kad nenorėjo, kad tėvelis prikaišiojo, kad tas užkibęs vaikas ne jo, kad daug kraujo prarado, kol mane pagimdė, kad blogai naktimis miegojau visus pirmus metus, kad supti per naktį reikėdavo... Bet maitino mane krūtimi visus tuos metus, tarsi maitino neapykanta...

Pati pasakojo, kad kai pirmą kartą mane paliko kaimynei, praverkiau visą laiką, labai graudžiai praverkiau... Dabar jau žinau – visą laiką bijojau ją prarasti, nes niekada nebuvau mylima, norėjau instinktyviai tos meilės, nes ji priklausė man, mažam vaikui...

Stoviu pas kitą kaimynę tokia šlėktiška pavarde. Veidrodis, nagų lakas ant veidrodžio spintelės. Kažkaip aš visą laiką prabūdavau tokioje statiškoje būsenoje, dabar, kai rašau, atrodo, kad sėdėdavau ir žiūrėdavau į vieną tašką. Paskui daug vėliau, po tėvelio mirties, tas veidrodis atsidūrė pas mus (mirus kaimynės sūnui). Ir buvo, kol išsikraustėm iš to buto.

Esu palikta pas kitą kaimynę, jos sūnus buvo alkoholikas ir apskritai nučiuožusiu stogu. Aš jo truputį bijau. Ir vėl tas pats: kada grįš mamytė? Mamytė neateina, ateina kažkas kitas, gal tėvelis, gal brolis, dabar nepamenu. Svarbiausia, kad grįžtu namo.

Maudytis vakarais eidavau su tėveliu. Jis – be galo švelnus ir ramus. Pastatydavo man tokią specialiai jo paties padarytą kėdutę į vonią – aš bijodavau sėstis tiesiai į vandenį. Jis man padėdavo išsiplauti galvą, kai reikėdavo nukirpdavo plaukus. Aš tada labai norėjau būti panaši į jį viskuo: drabužiais, darbais, plaukais...

Kur mama? Aš sergu, jau greitai Nauji Metai, papuošta eglutė. Visada nupirkdavo tikrą aukštą eglutę. Nuostabus vaizdas. Didžiulis kambarys aukštomis lubomis, baldų nedaug, erdvu ir didelė eglutė su spalvotomis lemputėmis. Aš guliu priešais. Prie stalo sėdi tėvelis. Aš negaliu išlipti iš lovos į tualetą, kažkas man su kojomis. Kai paprašau, jis mane pakelia, pasodina ant puoduko... Kur mama?

Mama man sakė, kad ji nedirbo, kol vaikus augino, taip norėjo tėvelis. Kai augo mano brolis, darželių nebuvo, o kai augau aš, jau buvo. Bet tėvelis tada dirbo Statybos remonto valdyboje ir teko jam dirbti darželyje, tai matė, kaip visus vaikus – ir berniukus, ir mergaitės – vienoje patalpoje susodina ant puodukų, jam tai labai nepatiko. Ir manęs neleido į darželį, aš augau namie. Bet kur buvo mama?

Vakaras, jau tamsu, aš viena namie, dar neinu į mokyklą, nežinau, kiek man metų, bet jau mokėjau skaityti (aš anksti pradėjau skaityti, pirmoji mano knyga buvo Žiulio Verno „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“, toje knygoje mane tėvelis parodė pirmąsias raides). Nuklydau į kitą temą...

Temsta, užsidegu šviesą, nieko nėra namie, aš viena. Uždarau kambario duris, kad neateitų pabaisos. Užsilipu ant lovos, nes pažeme visur irgi šliaužioja pabaisos... Susinešu ten visas knygeles ir vaikiškus žurnalus, man buvo užprenumeruotas žurnalas „Genys“. Pasiimu tokią lazdą, kuria užtraukdavome užuolaidas, nes jos aukštai kabėjo (paskui, kai man buvo 20 metų, aš su ta lazda mušiau mamą...). O dabar aš dar neinu į mokyklą ir man baisu. Taigi, iš lazdos pasidarau mikrofoną ir dainuoju viską, ką rašo laikraščiai, knygos ir žurnalai. Dainuoju, kad nebijočiau tylos ir gal kad pabaisos bijotų mano dainų... Kur mama? Noriu į tualetą. Bet labai bijau to ilgo tamsaus koridoriaus, kuris veda į tualetą. Greitai nulipu nuo lovos, pasiimu pieštukinę, išmetu pieštukus ir prišlapinu į ją. Pastatau kampe, už durų. Neprisimenu ką galvoju: gal neras, gal nepastebės, gal išpilsiu, kai kas nors grįš... Kažkas grįžta, vėl ramu. Nebara dėl pieštukinės, neatsimenu...

Kažkur einam su mama. Tie ėjimai beveik visi vienodi: pilni baimės ir įtampos, ji labai stipriai spaudžia mano ranką, net skauda, bijo, kad neišslysčiau gatvėje po automobiliu... Einam pas kokias nors drauges, ji kalbasi, tiksliau, ji pasakoja, kaip jai blogai, nugirstu tik tuos tekstus, kur sako apie tėvelį, koks jis kažkodėl negeras, kažką prisidirbę, tada ji man nepatinka – juk jis geras.

Aš sėdžiu ir laukiu. Tyliai sėdžiu – aš galiu ilgai ramiai būti, jai turbūt tai patinka, nes niekas netrukdo. Einam namo, vėl ta pati baimė, tamsu, suspausta ranka. Prie garažų ji nori nueiti į tualetą (turbūt išgėrė su drauge, dažniausiai išgerdavo...) Man vėl baisu, kad tuo metu nelaikys manęs už rankos ir aš vėl bijosiu tamsos, šešėlių. Arba, būdavo, parbėgam namo, ji labai nori į tualetą: pastato mane tame ilgame tamsiame koridoriuje, o pati užsidaro tualeto duris. Ant tualeto durų tartum gyvi juda šešėliai nuo alyvų krūmų, kurie augo už virtuvės lango. O virtuvės langas buvo tiesiai priešais tualeto duris... Tie šešėliai man lyg šiol stovi kažkur galvoje, akyse... Aš tyliai laukiu, stebėdama šešėlius, gal jie nieko blogo nedarys...

Kitas mano baisus sapnas būdavo, kad kažkas beldžia koridoriuje į grindis ir aš noriu pasižiūrėti, kas ten. Einu prie durų pažiūrėti pro akutę, o duris pasirodo neužrakintos, kažkas jas traukia ir aš negaliu jų uždaryti...

Stoviu prie savo namo kieme. Prie kito namo ant suoliuko sėdi sena girta kaimynė, aš ją stebiu, stoviu ir stebiu. Ji man rėkia „Tavo mama k****, tavo mama k****“. Aš žinojau, ką tas žodis reiškia, gal nežinojau, o tiesiog supratau. Kodėl mano mama? Aš nežinau.

Mamos geriausia draugė gatvėje – labai spalvinga moteris: nė karto netekėjusi, turi tris vaikus nuo skirtingų vyrų. Mama jai padeda spręsti meilės problemas. Kai gimė trečioji dukra, jos neįsileido į namus, tada gimusią dukrelę parsinešė pas mus, bet neilgam, paskui, matyt, jos motina atleido... Jai gal nelabai rūpėjo tie jos vaikai: jos dažnai gėrė su mama ir draugė vėl ieškodavo meilės nuotykių ir jos abi kartu juos aptardavo. Kartą mes buvom pas ją namuose. Tos draugės mama labai skaniai gamino valgyti. Aš namie nevalgydavau. Tai mama džiaugdavosi, kad nors svečiuose pavalgau... Tupim mes virtuvėje su jos vyresniąją dukra priešais krosnį (tada dažnai kur butuose būdavo dar krosnys malkomis kūrenamos), o ji prieina įmesti į krosnį malkų, pasilenkia... O siaubas, ji be apatinių, tamsus apžėlęs plikas užpakalis, kažkas baisaus...

Vakaras, jau paklotos lovos. Lovos pas mus namie būdavo jaukiausia vieta, balta balta patalynė...

Mama jau guli. Tėvelis dar kažką veikia. Pas mus užeina kaimynė Ona, mėgstanti išgerti, rūkanti, bet labai apsišvietusi moteris. Tėvelis daug su ja kalbėdavo ir apie viską. Jos duktė ar sūnus, dabar neatsimenu, gyveno Australijoje. Ji turėjo tokių gražių mažų žaislų ir tokią mažą gražią lėlytę (paskui ji man padovanojo tą lėlytę). Taigi, ji atsisėda ant kėdės priešais lovą. Aš turėjau ilgus plaukus, ką tik buvau išsimaudžiusi. Ji man sako: „Nori, padarysiu, kad tavo plaukučiai būtų garbanoti?“ Noriu, aš ja pasitikiu. Ji ima jau perskaitytą laikraštį, suplėšo į daug daug pailgų juostelių, sulanksto jas, kad būtų tvirtesnės ir ant tų juostelių vynioja mano plaukus. Su tokia kompozicija nueinu miegoti. Rytą prabundu, labai nekantru pamatyti, kokie dabar mano plaukai. Skubėdama išvynioju laikraščio skiauteles iš plaukų: o, pasaka, kokia aš graži, garbanota, purūs, švelnūs plaukai, negaliu atitraukti akių nuo veidrodžio... Ir staiga mamos žodžiai: „Kaip princesė atrodai...“. Ne, aš ne princesė, nesakyk, aš nenoriu girdėti nieko gražaus, man pikta, kam pasakė, taip gerai buvo... Aš greitai į virtuvę pakišu galvą po šaltu vandeniu ir plaukai vėl pasidaro tiesūs ir pilki... Ne, aš ne princesė...

Vaikštau tokiais plačiais purvinais triusikais (negaliu jų vadinti kelnaitėmis, nežinojau dar tokio žodžio). Aš dar nesuprantu, kad būna kitokių. O tada pas mus kažkoks balius, lyg ir kažkieno krikštynos (mano tėvai dažnai būdavo kviečiami būti krikštatėviais...) buvo mažų vaikų ir kažkas paliko triusikėlius, padžiautus ant radiatoriaus... Aš juos apsimaunu: jie gražiai prigludę, su spalvotais taškeliais... Iš kur žmonės gauna tokių triusikėlių? Jie ilgai ilgai buvo mano mėgstamiausi ir gražiausi...

Kaip rengdavosi mano mama? Gražiai. Ji mėgo puoštis. Tik apatiniai jos rūbai irgi neišvaizdūs... Bet buvo toks laikotarpis – parduotuvės tuščios...

Karts nuo karto susigarbanodavo plaukus taip vadinami „cheminiu“, tada atrodydavo jaunesnė. Žila, visada žila. Kitokios nesu mačiusi. Pražilo tada, kai pradėjo gyventi su tėveliu. Jis buvo dar vedęs vyras, nors su žmona jau nebegyveno. Gyveno susimetę, tada gimė mano brolis. Tada jai buvo labai gėda, kad jie nevedę. Pasakojo: „Einu į parduotuvę ir man atrodo, kad visos pardavėjos apie mane šneka.“ Tada ir pražilo... Jai buvo 26-eri. Gerokai vėliau, kai tėvelis jau buvo miręs, papasakojo man, kaip jis ją mušdavo girtas, parėjęs iš darbo, kaip ji vienais baltinukais su mažu sūneliu per sniegą bėgdavo pas kaimynus... Ji jam sakė, kad jei taip darys, netekės už jo. Ištekėjo 1956 m. vasario mėn.

Atsimenu, mes jau abi buvom pas kitą kaimynę, ji apsivilko naują ką tik pasiūtą suknelę. Jos kalbasi, aš stebiu. Mes pareinam namo, o ten – girtas tėvelis. Aš neprisimenu, ką jie kalba, bet jis griebia ją už tos suknelės ir perplėšia per visą nugarą. Labai gražių spalvų buvo ta suknelė... Aš net dabar nesuprantu, kodėl jis toks tapdavo...

Kitą kartą jie geria su kaimynais iš gretimo buto ir tėvelis pradeda mane vytis ir kažką girtas sakyti, tartum barasi, bet nežinau, už ką, tartum pyksta, bet nežinau dėl ko ir žodžiai, kuriuos išgirdau „Aš tave užmušiu“. Kodėl? Aš jį taip myliu. Kodėl? Jis juk toks geras. Jis kaip ne tas pats. Aš bėgu pas kaimynus į antrą aukštą, ten gyvena tokia močiutė su sūnumi. Ta močiutė apsikabina mane. Ateina kažkas manęs pasiimti, neatsimenu kas, ir ji sako – „Ką jūs darot su vaiku?“. Vėl viskas nurimsta...

Jie dažnai gerdavo su kaimyne iš gretimo buto. Tada užtrenkdavo laukinio koridoriaus duris ir jis pasidarydavo bendras... Aš žaisdavau su kaimynės mažesniais vaikais. Tėvelis – dažnai girtas arba jo nebūdavo arba jis neatrodydavo kaip mama...

Ji man pasakojo, kad dar anksčiau, kai gėrė su savo drauge S. ir jau buvo visi „gatavi“, mano brolis, kuriam tada gal buvo 14-15 metų, pasimylėjo su S. (ar čia tinka toks gražus žodis, tikrai nežinau). S. džiaugėsi, kad smagu buvo su „tokiu jaunu vaikiu“. Net dabar man šlykštu prisiminti, kaip ji, mano mama, pasakoja visa tai, kaip linksmą nuotykį.

Mokykloje visai nėra mamos. Į susirinkimus eina tėvelis, pamokas ruošti padeda tėvelis (dažniausiai matematiką ir piešimą). Mama sako: „Kai brolis mokėsi, aš visur ėjau, dabar tegul eina jis“. Ji daug kalbasi su broliu, nežinau, apie ką, dažniausiai tai paslaptingi pokalbiai, jei tenka ką nors nugirsti, tai ji jam padeda spręsti meilės reikalus...

Broliui leidžia atsivesti į namus drauges. Miegoti neleidžia, bet jos naktį įlipa per langą, taigi pirmas aukštas... Vieną kartą tėvelis pagavo... Kai tėvų nebūdavo namie, jis atsivesdavo panų. Užsidaro duris ir galvodamas, kad aš kažkur tyliai sėdėsiu, mylisi. Aš tyliai žiūriu per mažą skylutę duryse...

Tada dar nejaučiau savo broliui pykčio. Mama nuolat kartojo: „Jam buvom nupirkę pačiūžas, tau nepirksim, jis pametė, jis turėjo daug žaisliukų, tau nepirksim...“ Atrodė, kad viską, ką gražaus vaikystėje jis turėjo, aš tiesiog turėjau žinoti ir viskas... Aš savo dovanas atsimenu kaip dabar.

Tėvelio bendradarbis padovanojo tokį kiškį su morka, kurį prisukdavai ir jis valgydavo morka. Kaimynai baltarusiai padovanojo tokią didelę lėlę su kasytėmis. Pusbrolis padovanojo tokį didelį baltą meškiną. Ir dar iš kažkur turėjau tokį rudą meškiuką, prikištą skiedrų. Vieną dieną aš jį išardžiau...

Visas kitas mano pasaulis buvo knygose. Skaityti galėjau nesustodama. Perskaičiau visas pradinukams skirtas knygas mokyklos bibliotekoje, bibliotekininkė pasakė: „Eik dabar užsirašyk į miesto biblioteką, ten daugiau knygų“.

Neatsimenu nė vieno karto, kad būčiau prie tavęs prisiglaudus arba sėdėjus tau ant kelių, Mamyte. Negaliu net pati patikėti, kad taip nebuvo. Gal ir buvo... Prisiminimai tokie, tartum tu niekada nenorėjai manęs liesti ir glostyti, apkabinti ir pabučiuoti. Dabar, kai pasakiau tau „Kodėl tu manęs nemylėjai?“. Tu pradėjai sakyti: „Kad tavo tėvas...“. Ir aš neleidau tau pabaigti, pasakiau: „O tu, mano mama, kur tu buvai, aš buvau tavo dukrytė, kodėl tu manęs nemylėjai?“

Aš dabar kaip suaugęs žmogus bandau suprasti, kokie stipriai įžeidžiantys moteriai yra žodžiai, kai vyras pasako, kad čia ne jo vaikas... Aš bandau suprasti, kad visą gyvenimą mano mama norėjo būti mylima... Ją pagimdė vieniša mama, davė jai vardą, o vietoje tėvo vardo jos pase visą laiką buvo brūkšnelis. Paliko mažą gyventi su močiute. Po to pasiėmė, kai ištekėjo už kito vyro. Mano mamytė taip nenorėjo eiti į tas vestuves... Patėvis ne tik, kad jos nemylėjo, jis jai buvo žiaurus. Bet mano mama visą laiką sakė, kad ji labai myli savo mamą ir jos mama labai ją mylėjo...

Prieinu prie jos ir matau arba mažą mergytę, su tokia viltimi žiūrinčią į mane (o mano veidas negali atsipalaiduoti, aš turiu neparodyti, aš ne princesė...), arba matau tokias veidmainingas akis, tartum ji bandytų kažką apgaulės būdu gauti (to žvilgsnio nekenčiu labiausiai, bet žinau, kad tai jos išsigelbėjimo būdas, atsiradęs galbūt tada, kai reikėjo skanesnio kąsnio arba malonesnio žodžio) ir dar vienas, kai jai viskas nepatinka, kai ji galvoja, kad gali būti kitaip, kad galėjo būti geriau, galėjo duoti skaniau, tada žinau, kad ji vis dar pilna neišsipildžiusių lūkesčių, o gal žlugusių vilčių...

Bijau, kai ji žiūri į mano veidą ir savo akimis bando pagauti mano žvilgsnį, o aš negaliu priimti to žvilgsnio, aš ne princesė... Atrodo, kad jeigu ir aš į ją pažiūrėsiu tokiu pat geru žvilgsniu, kažkas man atsitiks... Bijau. O gal tada aš pasidaryčiau tokia graži, garbanotais, puriais plaukais ir visai ne princesė, o tiesiog mergytė, kuri gali atleisti savo mamai, nes jos abi – mažos mergytės, norinčios, kad jas mylėtų...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite papasakoti savo patirtį, parašyti viešą laišką žmogui, kuris galbūt jo taip ir neperskaitys? Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt:

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gerais norais ir pragaras grįstas: „sveikas“ maistas mokyklose virto „jokio“ maisto? (171)

Jau praėjo trys mokslo metų savaitės. Trys savaitės, kai mokiniai mokyklose turi būti maitinami...

Sunku patikėti: kokie gali būti apmokestinimai laukiant eilėje? (52)

Mokamas vizitas pas daktarą? Iškilo didžiulis klausimas didžiulės eilės, žmonės nepasirodo,...

Klaipėdos gyvenamojo rajono moteris gąsdina galimai nevaldomas užpuolikas (18)

Turime nemalonią situaciją, kai jauname gyvenamajame rajone, šalia universitetinės ligoninės ir...

Karys jaučiasi apgautas: ar galėsiu baigti universitetą be finansinių smūgių? (21)

Jeigu nesupyksite, savo vardo neatskleisiu. Esu Lietuvos kariuomenės karys. Savo tarnybą pradėjau...

Draugės pokštas prieš vestuves apvertė gyvenimą (29)

Niekada negalvojau, kad draugų pokštas apvers mano gyvenimą aukštyn kojomis. Bet apie viską nuo...

Top naujienos

Popiežius jau atvyko į Kauną: pasitiko minios žmonių stebėkite tiesiogiai, nuolat pildoma (417)

Daugiau kaip 100 tūkst. tikinčiųjų sekmadienio rytą susirinko į Kauno Santakos parką dalyvauti...

Bene keisčiausiame mieste pasaulyje savaitgalis kainuoja tūkstančius (34)

Bemaž pusė tūkstančio už viešbučio kambarį, šimtai už įėjimą į pramogų parką, o jame...

Papildomos pensijos derlius – 3 atlyginimai per 5 metus

Per pastaruosius penkerius metus beveik pusė dirbančiųjų sutaupė po tris vidutines mėnesio algas...

Telefonai kaista: skelbiama apie didžiulį emigrantų susidomėjimą grįžti į Lietuvą (661)

Teigiama, kad tarp Jungtinėje Karalystėje (JK) gyvenančių lietuvių susidomėjimas grįžimu į...

Apie audringą Grafininos ir jos vyro gyvenimą prabilo kaimynai ir pažįstami: abejonių dėl jų turtų kėlė viena detalė (25)

Buvusi „Olialia“ mergaitė Sandra Grafinina yra iki šiol ieškoma policijos – vieni teigia,...

Žmonių gelbėjimo drama Baltijos jūroje: sudužo jachta, kapitonas ir jo sūnus nuskendo paieška nutraukta (212)

Šeštadienį Klaipėdoje gelbėtojai išskubėjo į pagalbą skęstantiems žmonėms. Pranešama apie...

Sekmadienį daug kur palis, Kaunui pragiedrulių žadama daugiau

Vakarų Lietuvoje ir Šiaulių apskrityje sekmadienio rytą dėl buvusio ar besitęsiančio lietaus...

Gėlininkai ruošiasi naujam bumui – kas rudenį atneš pelnus (3)

Stebėtinai ilgai nesitraukianti vasariška šiluma dar nereiškia, kad ruduo niekada neateis, o...

Pasakoja apie slaptus bandymus su žmonėmis Rusijoje: instinktyviai dar mėginau įkvėpti (132)

Nepriklausomu informacijos kanalu „Proekt“, prie kurio darbuojasi tiriamąjį darbą dirbantys...

Nosį pasaulio čempionui sukruvinęs rusas turėjo brangiai sumokėti (114)

Anthony Joshua apgynė savo titulus, svarbiausioje bokso sunkiasvorių dvikovoje nokautavęs...