Kažkuria prasme mano dėdės gyvenimą būtų galima lyginti su mūsų miesto – Vilniaus gyvenimu. Kaip ir mano dėdės gyvenimas – Vilnius auga ir plečiasi. Kaip ir mano dėdės ūkis – Vilniuje vyksta intensyvios statybos ir miestas vis gražėja. Bet čia panašumai baigiasi.
Mano dėdė Antanas turėjo tikslą – pasirūpinti, sukurti savo gražiai šeimai gerovę. Tuo tarpu Vilniaus vadovybės darbų tikslai skendi ketinimų, pasakojimų, vaškinių šypsenų ir keistų sprendimų ar nesprendimų ūkuose. Neturi mūsų miestas nei tikslų, nei svajonių. O miesto vadovybės žygiai labiau primena padrikų nurodymų rinkinį.
Dažniausiai šie sprendimai palydimi tiradomis, kad miestas skendi skolose. Tokie šūkiai lydėjo ir meninės bendruomenės spaudimą. Ankščiau savivaldybės remtos meninės įstaigos staiga tapo mažai reikalingos. Amatininkai, galerijos, kitokios meninės įstaigos ar bendruomenės buvo informuotos apie mažinamus biudžetus, didinamas patalpų nuomos kainas ir apie tai, kad menas menkai kam čia apskritai reikalingas, nes administracijos požiūriu – iš to meno – jokios naudos. „Miestas turi skolų“, – atkakliai kartoja miesto vadovybė.
Įvykdžius „excelinę optimizaciją“ labai greitai mieste neliks nei galerijų, nei amatininkų dirbtuvių, nei dailininkų studijų. Mažai kas galės išgyventi tokioje patobulintoje aplinkoje. Ir Vilnius išgarsės visai ne taip, kaip, pavyzdžiui, Talinas, atidaręs moderniausią šiuolaikinio meno muziejų, bet greičiau kaip gūdus, stagnacijos metų aidu aidintis miestas.
Galbūt miesto biudžetas ir pasipildys keliais tūkstančiais, bet jie, matyt, neišgelbės nuo skolų naštos, o meninės dvasios praradimas miestui kainuos brangiai.
Jei jau tikrai norima realiai kovoti su miesto skolomis – yra veiksmingesnių būdų, nei meno bendruomenės teroras. Ar atkreipėt dėmesį į apleistus, begriūvančius statinius mieste? Pačiame centre, senamiestyje, pačiose puikiausiose vietose – daugybė apleistų namų. Beveik kiekvienoje senamiesčio gatvėje galima tokių surasti, prie Sereikiškių parko, Užupyje, Gedimino prospekte, Naujamiestyje – visur. Tie visi griuvėsiai juk turi šeimininkus. Tie šeimininkai gudrūs ir godūs – jie nieko savo valdomam turtui nedaro, dažnai net praeivių saugumu nesirūpina - tiesiog laukia, kol už savo valdomą nekilnojamą turtą pardavę gaus kuo didesnę kainą. O pastatai dažnai jau avarinės būsenos – yra sulig kiekvienais metais.
Besirūpindama miesto gražumu ir skolų mažinimu miesto vadovybė tokiam neprižiūrimam turtui galėtų įvesti savotišką laukimo mokestį . Nieko nedarai su savo turtu, tarkime, trejus metus – mokestis padidėja, dar nedarai – dar padidėja. Galiausiai arba kažką pradedi daryti, arba parduodi kitiem vystytojam, kurie turi realių planų. Suprantama, kad tarp tokių griuvėsių savininkų gali pasitaikyti ir partijos draugų ir remėjų, gal ir bažnytinių bendruomenių, gal dar kokių kažkieno giminaičių ar įtakingų veikėjų. Bet miesto valdžia juk deklaruoja atvirumą, skaidrumą ir principingumą. O, be to, kovoja su miesto skolomis.
Jei išties taip, jei miesto valdžia rimtai imtųsi tokios miesto griuvėsių politikos - miesto skola pradėtų mažėti dideliais tempais, o miesto veidas – gražėti. Paprastais ir protingais sprendimais valdomas Vilnius taptų dar gražesnis ir mielesnis, o miesto gyventojams nereiktų su nerimu laukti naujų keistų ir netikėtų miesto valdytojų sprendimų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!