Pasirodo, mano pašnekovė jau apie 30, o gal ir daugiau metų ji dirba mokykloje matematikos mokytoja. Ne, atlyginimu ji nesiskundė, kaip tik teigė uždirbanti pakankamai, tačiau paskutiniu metu neatsikrato noro ieškotis kito darbo. Anot jos, dabar tiek vaikai, tiek tėvai yra be galo konfliktiški, šiurkštūs, negerbiantys ir niekinantys mokytojus. Šie jaučia didelę įtampą, nes kyla reikalavimai ne vaikams, o būtent mokytojams.

Tėvai visuomet įsitikinę savo vaiko teisumu ir dėl visų blogybių kaltina pedagogus. Jei vaikas gavo blogą pažymį, kaltas mokytojas, jei buvo už kažką nubaustas – ir vėl kaltas mokytojas, bet jokiu būdu ne pats prasikaltėlis. Gimdytojai netgi ne prašo, o reikalauja gerų pažymių savo atžaloms, reikalauja pasiaiškinti dėl kiekvieno žemesnio vertinimo, terorizuoja mokytojus. Kaip teigė pašnekovė, ją smeniškai labiausiai žeidžia jaunos mamos, kurios „drasko akis“.

„Juk aš vaikus mokau jau nuo tada, kai jos pačios dar gimusios nebuvo, o jos mane moko dirbti. Ateina į pamokas ir stebi mano darbą. Argi tai normalu? Kuri iš jų sugebėtų suvaldyti trisdešimties mokinių klasę ir dar išaiškinti jiems dėstomą dalyką. Bet juk jos viską supranta, viską žino ir nevengia užgaulių žodžių“, – su ašaromis akyse kalbėjo mokytoja.

Papasakojo vieną įvykį iš savo darbo praktikos, kai porai dienų su auklėtiniais vyko į išvyką. Vos tik spėjus įsikurti, mokiniai pranešė, kad vienas jų klasės draugas visiškai girtas sėdi kambaryje ir vemia. Mokytoja nuėjo patikrinti ir pamatė, kad vaikis tikrai girtas kaip pėdas, net kalbėti negali.

Mokytoja išsigandusi paskambino tėvams ir papasakojo situaciją. Pasiūlė atvykti sūnaus pasiimti ir vežtis namo, nes gali būti, kad vaikinas apsinuodijo. Gal net gydytojui reikėtų parodyti. Tėvai atvyko, „susirinko“ savo atžalą ir nė nepasikalbėję su klasės auklėtoja išvyko namo. Visa tai, ką pridirbo vaikinas, liko nė neišvalyta. Viskuo teko rūpintis klasės draugams.

Kitą dieną tęsiantis išvykai, mokiniai auklėtojai pranešė, kad jų draugas ir vėl čia. Mokytoja labai nustebo, nes šiandien jo pasirodant tikrai nesitikėjo. Nuskubėjusi pamatė, kad iš tiesų vakarykštis lėbautojas sėdi lauke ant laiptų. Rankose bananas ir mineralinio vandens butelis. O berniuko tėvų jau ir pėdos ataušę. Nei „labas“, anei „viso gero“. Mokytojai nieko kito nebeliko tik pasirūpinti vargšu, pagirias kenčiančiu auklėtiniu. Šia istorija mūsų pokalbis ir baigėsi, kadangi vienai iš mūsų reikėjo eiti į gydytojo kabinetą.

Kaip jau minėjau, šis pokalbis man sukėlė daug jausmų. Dar ilgai jo negalėjau pamiršti. Prisiminiau savo vaikystę ir mokyklines dienas. Mes taip pat buvom padūkę, neklaužados, krečiantys įvairius pokštus, tingintys mokytis. Nei mūsų tėvų, nei mūsų pačių, nei dabartiniais, nei ateities laikais vaikai nebuvo, nėra ir nebus tobuli. Tam ir yra skirta vaikystė, kai tu gali klysti, kai gali kvailioti, per daug neatsakydamas už savo veiksmus. Tačiau juk už vaikus atsako tėvai. Negi iš tiesų dabar laikai taip pasikeitė?

Pamenu, mes bijojom tėvų. Mokytojams papasakojus apie blogą elgesį ar blogą pažymį gaudavome pylos. Dabar, kaip suprantu, to nėra. Iš tiesų liūdna ir gėda dėl to. Juk mokytojas – žmogus, kuris suteikia Jūsų vaikui žinių bagažą, tačiau noras mokytis ir kultūra keliauja iš šeimos, kurioje vaikas auga, vystosi ir stebi aplinką. Vaikas mato kaip tėvai bendrauja su mokytojais ir perima jų elgesį. Jei tėvai mokytojo negerbia, negerbs ir vaikas. Vėliau negerbs viršininko, tada žmonos, o galbūt ateityje – ir net pačių tėvų. Juk svarbu ne blogas ar geras pažymys, svarbu žinios, kurias įgyja mokinys. Juk aukštojoje greitai atsisijoja visi tie, kurie tikrai vidurinėje mokėsi ir tie, kurie buvo „pritempti“. O tada patys tėvai dejuoja, kaip čia yra, kad toks geras mokinys tapo tokiu prastu studentu. O kaip kitaip? Kitaip ir būti negali.

Mane pačią dar labai stebina dažnai mamų kartojama frazė kai iškyla vaiko drausmės klausimas. „Juk mano vaikas namuose toks geras“, – neretai kartoja mamos. Na taip, pati auginu paauglį. Sutinku, namuose jis tikras angelas, bet tikrai negaliu tvirtinti, kad susitikęs mokykloje kompaniją jis elgiasi taip jau labai angeliškai. Juk mes ir patys suaugusieji namuose būname vienokie, o kompanijoje – kitokie. Tad kodėl manome, kad mūsų vaikai elgiasi kitaip? Juk jie vaikai, kurie linkę pasiduoti bandos instinktui, pasirodyti prieš draugus ar net kažką įrodyti patys sau, ar net Jums, tėvai.

Baigdama noriu palinkėti tėveliams supratimo, tolerancijos bei etikos. Skirkite savo vaikams daugiau dėmesio, domėkitės jų reikalais, norais, pomėgiais, skatinkite juos būti savarankiškomis asmenybėmis. Tuomet nereikės kaltinti mokytojų už visas klaidas ir negandas. Nebus gėda nei už savo vaikus, nei už save.

O Jums, mieli mokytojai, palinkėsiu stiprybės, kantrybės ir ramių produktyvių mokslo metų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!