Nors laikui bėgant šios praktikos atsisakyta, tačiau tokia patirtimi pasinaudojo „Apple“ ir Izraelio vyriausybė. Tiek „Apple“ valdyboje, tiek ir vienoje inovatyviausių, kaip Saul Singer ir Dan Senor įrodė savo veikale „Idėjų šalis. Izraelio ekonomikos stebuklas“, valstybių prieš priimant svarbius sprendimus yra rimtai atsižvelgiama į tai, kokias pasekmes jie atneš. Šiandien mes vis labiau aukštiname save tik dėl to, kad esame technologijas vartojanti visuomenė. Faktiškai pasiekiame ribą, kai technologijas pradedame laikyti mažne šventomis ir nekritikuotinomis. Tai puikus pavojaus signalas, bene klyksmas.
Pats metas būti Velnio advokatu ir kelti klausimą: ar tikrai jos yra pati geriausia mūsų egzistencinė išraiška? Tai sudėtinga ir netgi politiškai rizikinga misija, nes gyvenant neįsiklausymo kultūroje lengva susilaukti milžiniškos kritikos. Vis dėlto teisinga leistis į polemiką su Lietuvoje įsivyraujančiu besaikiu ir neatsakingu moderniųjų technologijų vartojimu, o dar labiau – su jų vietos mūsų pasaulyje traktavimu. Visų pirma tam, kad apsaugotum jas pačias. Būdamas lietuvis pastebiu, kad esame tauta, kuriai, rodos, būdinga pervertinti tam tikrus procesus, pavyzdžiui, ekonominį augimą, o nepasiteisinus nepamatuotiems lūkesčiams viską iškeikti.
Žmogus – biologinė ir dvasinė būtybė
Kažką laikyti šventu ar sakraliu iš esmės gali tik žmogus. Neteko girdėti, kad pasaulyje egzistuotų kokie nors žirafų ar kengūrų šventieji, apie bebrų šventuosius rašytiniai šaltiniai irgi kol kas nieko nėra užsiminę. Vadinasi, šventumas kaip ypatingos reikšmės kažkam suteikimas galimas tik kalbant apie žmogų. Taigi įsivaizduokime, kad vykdau šiais laikais kiek primirštą, bet iš esmės vieną svarbiausių žmogaus misijų – auklėju vaiką. Labai svarbu pabrėžti, kad tai viršija auginimą, nes pastarasis apsiriboja elementarių fizinių ir materialinių poreikių patenkinimu. Tuomet, kai auklėsiu savo vaiką, esminis dalykas bus tas, kad ugdysiu žmogų. Todėl tikiu, kad ne tiek svarbu mylintiems tėvams žinoti vaiko akių spalvą, kiek aktualu atsakyti į vieną seniausiai filosofijoje nagrinėjamų klausimų: kas yra žmogus?
Ar galime išugdyti asmenybę giliau neatsižvelgę į šį klausimą ir viską priimdami a priori? Vargu. Ne veltui „brudas“ neleido ramiai išsimiegoti daugeliui filosofų, pradedant Aristoteliu ir baigiant Imanueliu Kantu. Nors žmogiškumo elementų galime išskirti įvairių, tačiau bendrai kalbėdamas drįsčiau teigti, kad esame biologinės-dvasinės būtybės.
Dėl dvasios nesutariama, bet sunku paneigti, kad esame biologinės būtybės, o nevengiant ironijos galima sakyti, kad esame „paturbinti gyvūnai“. Todėl procesai, vykstantys mūsų, kaip „gyvūnų“, smegenyse, iš tiesų lemia didelę dalį veiksmų. Būtent todėl pasaulyje kyla tokios paradigmos kaip evoliucinė psichologija, o mes, norėdami priimti teisingus sprendimus dėl savo vaikų, turėtume bent šiek tiek susipažinti su žmogaus smegenų veikla.
Kas yra šiuolaikinės technologijos?
Taigi primityviai ir netgi grubiai apibrėžėme žmogų, viliuosi, kad akademinė bendruomenė atleis už mano storžieviškumą. Vis dėlto mums, norintiems permąstyti mūsų ir technologijų, negailestingai besiskverbiančių į mūsų būtį, santykius, svarbu žinoti, kas yra technologijos. Vėlgi pats elementariausias apibrėžimas būtų tas, kad šiandieninės technologijos yra kapitalizmo produktas. Tai reiškia, kad privalome prisiminti, kas yra kapitalizmas, o jis, kaip savo veikale „Kapitalizmas, socializmas ir demokratija“ atskleidė vienas reikšmingiausių visų laikų ekonomistų Joseph‘as A. Schumpeter‘is, yra kūrybinė destrukcija. Kapitalizme nuolat kuriami nauji produktai, kurie sunaikina senuosius. Pavyzdžiui, šitaip „Apple“ sukurdama išmaniuosius telefonus iš rinkos išstūmė „Nokia“. Taigi, technologijos yra nuolat išnykstančios. Ir nors tai suformuoja tam tikrą pastovumą, galime drąsiai teigti, kad daug svarbiau už pačius mobiliuosius telefonus ar planšetes yra jų atsiradimą skatinančios jėgos.
Kitas garsus 1892- 1938 m. gyvenęs ekonomistas, rusas Nikolajus Kondratjevas įrodė, jog technologijos vystosi bangomis. Šios bangos atsiranda tada, kai sukuriami radikaliai nauji išradimai. Pastaroji banga pradėjo kilti 1980 m. prieš pat informacinių technologijų išsivystymą, o dabar mažne vieningai sutariama, kad artėjame prie naujos biotechnologijų bangos. Tai puikiai įrodo Juan‘as Enriquez‘as savo veikale „Kai ateitis užvaldo mus“. Akivaizdu, kad nauji atradimai skatina pažangą, bet didžioji mūsų amžiaus tragedija, kad šloviname pasekmę, o ne priežastį.
Technologijos yra viso labo žmogaus kūrybiškumo ir žingeidumo padarinys. To paties, kuris egzistavo šimtus metų. Vien todėl nėra nieko kvailesnio, kaip puikuotis jomis ir jaustis pranašesniam už kokį XVI a. lietuvį. Vienintelė priežastis, kodėl turėtume jomis džiaugtis, bet ne šlovinti, yra kiek lengvesnės gyvenimo sąlygos.
Patogesnė komunikacija ar prieiga prie didžiųjų žinių lobynų? Deja, tik daliai mūsų ši prieiga yra aktuali. Dažniausiai technologijos skatina mūsų vartotojiškumą, masinį mąstymą ir aroganciją, o ne kūrybiškumą. Būtent todėl turėtume būti itin apdairūs, kai įduodame savo vaikams mobilųjį į rankas.
Mūsų smegenys – tai reklamos specialistų taikinys
Dabar, kai jau žinome, kas yra žmogus ir kas yra technologijos, žvilgtelėkime į žmogaus smegenis. Smegenys, kai kurių žmonių nuomone, yra toks labai reikšmingas mėsos gabalas, tūnantis galvoje ir nebūdingas sniego seniams besmegeniams bei kai kuriems politikams. Kartu tai ir pagrindinis reklamos specialistų taikinys. Jeigu mes varžytumėmės su reklamos specialistais, neabejotinai patirtume visišką pralaimėjimą. Situacija būtų panaši į tą, kai futbolo komanda pralaimi rungtynes rezultatu 0:8. Nieko keisto.
Šie žmonės nuolat studijuoja psichologiją, psichiatriją, viešuosius ryšius ir kitus svarbius mokslus, o mes dažniausiai atsipalaiduojame ir apgaudinėjame save, vildamiesi, kad reklama mūsų neveikia. Garsusis biheviorizmo psichologijos mokyklos atstovas B. F. Skinner‘ is savo veikale „Apmąstymai apie biheviorizmą ir visuomenę“ laikėsi požiūrio, kad mūsų protus nuolat stimuliuoja įvairūs dirgikliai ir tai nulemia mūsų elgesį. Tokiomis prielaidomis savo veiklą grindė ir garsusis nacių propagandistas Goebbels‘as. Milijonai nužudytų žydų yra nebylūs liudininkai, rodantys, kad galima manipuliuoti ištisomis tautomis. O vokiečių juk nepavadinsi pačiais kvailiausiais ar neraštingiausiais.
Mobilieji telefonai, planšetės ir kompiuteriai gali tapti tokiomis pačiomis propagandos priemonėmis. Marketingo ekspertai tuo naudojasi nuolat. Jie labai gerai žino, kad mūsų smegenys yra sudarytos iš dviejų dalių. Pirmoji – refleksyviosios smegenys, esančios apačioje ir skatinančios mūsų reakcijas į tokius dalykus kaip seksas, maistas, pinigai, saugumas ir kiti mūsų taip mėgstami dalykai. Netgi agresija čia randa savo vietą. Todėl dažnai silpnų intelektualinių gebėjimų žmonės pasižymi dideliu seksualiniu aktyvumu ir agresija.
Šiek tiek aukštėliau esanti smegenų dalis vadinama reflektyviosiomis smegenimis. Pastarosios atsakingos už sudėtingesnių sprendimų priėmimą ir mūsų analitinius gabumus. Mums itin svarbu treniruoti antrąsias, pavyzdžiui, atliekant matematikos užduotis ar skaitant knygas, o rinkodaros ekspertams – pataikyti į pirmąsias ir tarytum pasąmonėje stumtelėti, kad pirktume tam tikrus produktus. Tai nėra grynas blogis, bet tikrai verčia susimąstyti, ar verta sureikšminti technologijas, kurios tėra produktas.
Du reklamos tipai
Nors reklamą galime klasifikuoti įvairiai, norisi atkreipti dėmesį į du jos tipus. Pirmasis yra mums suvokiama reklama, kurią regime televizoriuje, žurnaluose ir t.t. Antrasis tipas dažnai net nepriskiriamas reklamai, bet dėl vienodo jo poveikio esu linkęs priskirti – mums nesuvokiama reklama.
Reklama žmogų veikia žaibo greičiu. Pažvelkime į vieną eksperimentą. Dviems ištroškusioms žmonių grupėms buvo pasiūlyta įsigyti geriamo vandens. Žmonės turėjo pasakyti, kiek sutiktų mokėti už vandenį. Pirmosios grupės vidurkis buvo 10 ct, o antrosios – 38 ct. Kas nulėmė didesnį nei tris kartus kainų skirtumą? Faktas, kad pirmajai žmonių grupei prieš apsisprendžiant 1/50 sekundės buvo parodytas piktas žmogus, o antroji lygiai tiek pat regėjo linksmą žmogų. Per tiek laiko žmonės net neįsąmonino matytos informacijos. Taip nutiko suaugusiems žmonėms. Tad belieka pridurti, kad mažo vaiko rankose mobilusis ar planšetė padarys dar rimtesnį poveikį.
Refleksyviosios smegenys yra visas rinkodaros pamatas. Tik dėl jų mes perkame vienus ar kitus kvepalus, nes kažkada pamatėme seksualią merginą, mums besišypsančią reklaminiame stende. Mūsų pasąmonė nori jos. Dėl reklamos ir dažnai girdimos smagios muzikos prekybos centre į pirkinių krepšelį prisidedame daugiau produktų, nei reikia iš tikrųjų. Vis dėlto už tą reklamą, kurią regime kompiuterio ar televizoriaus ekrane, daug veiksmingesnė yra reklama, kurios daugelis žmonių net nevertina kaip reklamos. Ji kyla iš bendravimo su kitais žmonėmis.
Esu tikras, kad jūsų gyvenime būtų situacijų, kai susitikote su draugais ir kalbėjote apie naują jų ar savo telefoną. Žinoma, nei jūs, nei draugai negalvojo, kad tai reklama ir būtent todėl ji buvo efektyviausia. Bendraudami su tais, kuriais pasitikime, mes dažnai išjungiame savo kritinį mąstymą, o reklamos ekspertams būtent to ir reikia. Tai primityvu, bet būdinga kiekvienam, tad itin svarbu gilintis į šiuos smegenyse vykstančius procesus ir nuolat treniruoti savo reflektyviąsias smegenis. Tai padeda pasiekti intelektinė veikla – knygų skaitymas, loginių užduočių, kryžiažodžių sprendimas, o ne mobiliųjų telefonų maigymas, kompiuteriai ar šiaip planšetės.
Nors telefonas gali būti naudojamas ir mokytis, tačiau tie šimtai darželinukų, savo rankose maigančių naujausius „Samsung“ ar „Iphone“ telefonus, žaidžia žaidimus, o didžioji jų dalis nutaikyta būtent į refleksines smegenis. Taip jos nuolat stimuliuojamos, o reflektinės dirba per mažai. Rezultatas toks, tarytum turėtume kėdę, kurios dvi kojos ilgesnės, o kitos dvi trumpesnės. Taip, kaip virsta ši kėdė, taip perkeltine prasme virsta ir žmogus savo gyvenime. Būtent todėl pervertinti technologijas yra vienas blogiausių žingsnių, kuriuos galime žengti kaip tauta.
Kas sieja kompiuterinius žaidimus ir kokainą?
Kompiuterinius žaidimus ir kokainą jungia tai, kad jie stimuliuoja smegenų centrus, gaminančius dopaminą. Dar daugiau šiuos centrus audrina alkoholis, seksas ir netgi pinigai. Dopaminas yra medžiaga, kuri mums ir kitiems gyvūnams padeda numatyti, kokių veiksmų reikia imtis, kad pasiektume rezultatą. Dažnai jis suvokiamas kaip euforijos jausmą sukeliantis elementas. Būtent todėl kompiuterinius žaidimus žaidžiantys žmonės tuo metu jaučiasi laimingi. Juos veikia padidėjęs dopamino kiekis.
Iš pirmo žvilgsnio jaustis laimingam nėra taip jau blogai. Vis dėlto, kai laimę sukeliantys veiksniai menkai prisideda prie žmogaus asmenybės brandos augimo, tada šis elementas gali tapti itin grėsmingas. Paprasčiau kalbant, yra skirtumas tarp laimės, kurią patiri dėl gerai išlaikyto valstybinio lietuvių kalbos egzamino ir dėl kompiuteriniame žaidime pasiekto aukštesnio lygio. Jau nekalbant apie tai, kad besaikis kompiuterinių žaidimų „rijimas“ pripratina greitai pasiekti tą euforiją, sukelia nepagrįstą puikavimąsi savo galia ir dėl to bet kokia didesnių ir ilgalaikių pastangų reikalaujanti veikla (mokymasis, knygų skaitymas) tampa nemaloni, net atgrasi.
Taip yra todėl, kad mūsų smegenys veikia taip, kad pirmenybę skiria tiems dalykams, kurie jau pažįstami. Šitaip investuotojai skiria didesnes lėšas pažįstamiems kompanijų vardams „Coca-Cola“, „IBM“, o jūsų vaikai renkasi pramogavimą su technologijomis, o ne knygą. Mano manymu, brukti mažam vaikui į rankas mobilųjį tolygu duoti paragauti degtinės. Taigi norėdamas užauginti mąstantį vaiką pradžioje neduosiu jam telefono vien todėl, kad dopamino būtų semiamasi iš kitų sričių. Bibliofilija šiek tiek panaši į alkoholizmą, bet rezultatai visai skirtingi.
Pasitikiu savo gebėjimais ir galiu įvertinti pavojų
Gali atrodyti, kad mes vis dėlto gebame valdyti savo emocijas. O telefonas naudingesnis jūsų kelerių metų vaikui nei įmonėms ir verslo pasauliui, siekiančiam per vaikus prieiti prie jūsų piniginių. Turbūt kiekvienas mūsų geriausiai žinome visas ligas, kurios mums gresia ir gebame jas įveikti. Būtent todėl kviečiu kartu nuklysti į 1965 m.
Įsivaizduokime, kad esame greta Vašingtono universiteto psichiatrų Karolinos Preston ir Stenlio Hario. Mes užduodame vairuotojams klausimus apie tai, kaip jie paskutinį kartą vairavo automobilį, kokie budrūs ir geri vairuotojai jie buvo. Daugiau nei du trečdaliai visų atsakymų yra, kad vairavo gerai arba bent jau gerai, o dalis šių vairuotojų įvertino savo vairavimą kaip idealų. Viskas būtų gerai, jei apklausiami būtų profesionalūs lenktynininkai, bet apklausa vyksta ligoninės traumatologijos skyriuje – visi ligoniai susižeidė vairuodami, o 68 proc. iš jų yra kalti dėl autoįvykių.
Vėlesni tyrimai parodė, kad mes beveik visada linkstame pervertinti savo galimybes. Taip pat ir naudodami naujausias technologijas. Dėl jų pradedame vaizduotis mažne esantys dievai, bet realybėje dauguma mūsų yra tik vartotojai. Problema ne technologijos, o asmenybės branda Šis straipsnis buvo ilgas, bet, viliuosi, buvote kantrūs ir gal net radote minčių, kurios ne kartą sukosi galvoje.
Apibendrintai galima teigti, kad daug svarbiau siekti asmenybės brandos nei pataikauti malonumų troškuliui. Juk kasetiniai grotuvai virto reliktais, tas pats nutiks ir planšetėms, bet Aristotelio, Platono ar Kanto įžvalgos bus naudingos ir po šimto metų. Prisimenu, kaip eidamas į Šiaulių „Žiburio“ knygyną pirkti pirmos nuosavos knygos, pastebėjau stende Sokrato žodžius, kad „kas pamilsta knygas, tam niekada netrūksta nė geriausio draugo, nė išmintingo patarėjo“. Per gyvenimą tuo įsitikinau. Knygynus lankau ir šiandien, ir mėgaujuosi galimybe pirkti puikias knygas už kelis eurus, tačiau visada širdyje jaučiu skausmą. Žema gerų knygų kaina reiškia ir tai, kad vis dar esame pernelyg mažai skaitanti visuomenė. Ekonomikai aktualus tik paklausos kiekybiškumas, o kokybiškumas tampa antraeiliu dalyku. Padėtis turi keistis, nes tik taip gerės kiekvieno mūsų asmeninė finansinė padėtis ir tobulėsime kaip asmenybės.
Jei mylime savo vaikus, pasirūpinkime, kad jų rankose dažniau būtų knyga nei mobilusis telefonas su naujausiu žaidimu ar atverstu „Facebook“ puslapiu. Juk vertingiausias dalykas pasaulyje – racionaliai panaudojamas laikas. Technologijos ir mūsų naudojimosi jomis įpročiai pernelyg ydingi, kad galėtume toliau to nepaisyti. Naudokime išmaniuosius telefonus ir kompiuterius intelektinei veiklai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!