Lengva nuo pat vaikystės
Sunkiai gyventi iš tiesų yra labai lengva. Tiesiog visai nieko nereikia daryti. Absoliučiai nieko, nes bet koks pasikrutinimas tą gyvenimą lengvina.
Svarbiausia, kad pradėtumėt tam ruoštis nuo pat gyvenimo pradžios. Vaikystėje galit leisti dienas nerūpestingai ir tik taip, kaip norit. Nereikia tvarkyti savo žaislų, valytis dantų, bent jau iki kriauklės nunešti ištuštintų indų, vakarais plautis kojų, o rytais kloti lovos.
Jokių nemalonių veiksmų, kad tik neišsiugdytų sunkiam gyvenimui visai nereikalingi asmeninės higienos, tvarkos ir atsakomybės įgudžiai. Ir niekas jums negali paaiškinti ar priversti ką nors daryti prieš jūsų valią, nes pažeis vaiko teises.
Pradėjus eiti į mokyklą, nereikia kvaršinti sau galvos visokiais ten mokslais, pamokų ruoša ir kokia nors užklasine veikla. Bet koks išsilavinimas sunkiam gyvenimui tiktai trukdo. Galima spjauti ir į bet kokias discipliną ar pareigingumą ugdančias taisykles. Kol esat vaikai ir paaugliai, šėliokit, kvailiokit, apie nieką negalvokit. Galit dar pastumdyti ir pasijuokti iš tų, kurie kaip kokie durneliai „graužia“ tuos vadovėlius ir užsiima visokiais nykiais būrelių lankymais.
Dėl smagumo dar paatiminėkit iš jų centus ar mobiliuosius telefonus, nes turit kuo anksčiau įsiskiepyti sau požiūrį, kad tie, kas turi už jus daugiau, tiesiog privalo su jumis dalintis. Šiaip sau, nes toks vat yra socialinis teisingumas.
Nereikia vargintis įgyjant specialybę
Kai tik galit nusimuilinti iš tos mokyklos, tai iš karto ir valinkit iš ten kuo toliau, nes tai yra nesąmonė. Ir tuo visi gyvenimo mokslai lai baigiasi. Prasideda smagiausia gyvenimo dalis. Galit tiesiog leisti dienas išlaikomi tėvų ar net iš pensijos gyvenančių senelių. Jie tam ir yra, kad jumis pasirūpintų. O jais turi rūpintis valstybė. Bet dėl to iš viso nereikia kvaršinti galvos.
Kol jauni, turit normaliai pašėlti, pauliavoti, pabujoti, pasibarškinti ir visaip kitaip pasilinksminti. Gal jūs durni, kad eitumėt dabar nei iš šio, nei iš to dar mokytis kokios nors specialybės?! Juk bet kokia specialybė žiauriai trukdys sunkiam gyvenimui. Ir, kas baisiausia, tada reikėtų dirbti.
Sunkiai gyvenantys jokiu būdu neturi to daryti. Didžiausias darbas, kurį galit sau leisti, tai prisidaryti vaikų. Jei esi vyras, tai visai, pasakyčiau, smagus užsiėmimas. Jei moteris – gali šiek tiek skaudėti, bet paskui vien už tai valdžia duos pinigų.
Iki šios gyvenimo vietos kur nors buvo kada pavargti? Ne. Važiuojam toliau.
Palaukit, kol pasunkės, ir jums padės
O toliau sunkiausia yra susilaikyti ir vis dar nieko nedaryti. Tėvai, aišku, vieną kartą užsilenks, patys jau turėsit savų vaikų ir tada jau visai teisėtai galėsit pradėti skųstis, kad prasidėjo sunkus gyvenimas. Jei niekas neateis, nesuras jūsų ir neparūpins kokio nors darbo, kurį galėtumėt dirbti ir oriai išgyventi, neturėdami jokios specialybės, patiems jokiu būdu nereikia jo ieškoti.
Nieko nedarykit patys! Netgi antiįstatimiška veikla gali netikėtai atnešti kokių nors pajamų ir gyvenimas ims ir palengvės. Tiesiog egzistuokit, nemokėkit jokių komunalinių mokesčių, jei dar turit kokį nors užsilikusį nuo tėvų būstą, kad ir iš jo išmestų ir tada jau būsit pasiruošę gauti pagalbą. Visi subėgs ir jums padės toliau gyventi nieko nedarant.
Visi atvejai vis tiek susiveda į tą patį
Žinoma, tuoj pradėsit man aiškinti, kad negalima taip supaprastinti ir suvienodinti visų sunkiai gyvenančių - viską suvesti į vieną priežastį, kad jie patys nesistengia. Galima. Nėra tokios situacijos gyvenime, kad žmogus tikrai labai norėdamas ir smarkiai stengdamasis susikurti sau gerovę, jos nesusikurtų. Netgi pats gimęs tokioje vargingoje ir savo gyvenimą jau sumovusių tėvų šeimoje gali įgyti gerą profesiją, nes gerai besimokantiems studijos yra nemokamos. Gerai mokytis reikia tik pastangų.
Netgi būdamas su fizine negalia šiuolaikiniame pasaulyje gali užsidirbti puikų gyvenimą ne tik sau, bet ir savo artimiesiems, ir yra galybė tokių pavyzdžių. Sunkus gyvenimas ateina tik nieko nedarant, kad jis palengvėtų. Ir ne kitaip.
Nepasakokit man, kam sunku ir kur čia teisingumas
Štai tada ateina tie apsiseilioję pagalbos vargstantiems rinkėjai, labdarų rengėjai pradeda rodyti tokius sunkiai gyvenančius nelaimėlius ir ima man aiškinti, kad aš turiu jiems padėti toliau kažkaip išgyventi, nes jie, matote, neturi net už ką pavalgyti, negauna darbo, neturi kur gyventi ir jiems baisiai sunku.
Ir todėl aš, kuris kruopščiai mokiausi, kai jie išdykavo, uoliai studijavau, kai jie pramogavo, atkakliai dirbau, kai jie baliavojo, sunkiai kūriau savo gerovę, kai jie bušavojo, ir dabar pagaliau jau lengvai gyvendamas, turiu imti ir pasidalinti su jais savo užsidirbtu geru. Jiems, matote, pasidarė sunku gyventi. Jiems sunku?!! Kada jie patyrė tą sunkumą? O kodėl jiems turi būti lengva, jei patys dėl to nepasivargino?
Man aiškina apie socialinį teisingumą, kad tie, kurie turi daugiau, turi imti ir pasidalinti su tais, kurie nieko neturi. Nė velnio! Nesiruošiu jiems atiduoti nė vieno savo sunkiai uždirbto cento. Netgi nė vienos dar užsilikusios kapeikos, nors jos ir nebegalioja, bet buvo sunkiai uždirbtos mano tėvų.
Socialinis teisingumas yra vienas - tada, kai socialiai atsakingi piliečiai klesti, bujoja ir džiaugiasi savo sunkiai susikurto lengvo gyvenimo prabanga, o socialiai neatsakingi piliečiai susilaukia tinkamo apgailėtino atpildo už lengvai praparazituotą gyvenimą.
„Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia (o ne taip, kaip jie be vargo labdaros pyragus valgo)“. Sunkiai gyventi daug proto ir pastangų nereikia, o sunkiausia yra sukurti lengvą gyvenimą ir būtent tokiems žmonėms reikia padėti, nors jie to niekada ir neprašo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!