Nesu ir nenoriu būti egzistuojančiu piliečiu, kuris tik skundžiasi mūsų švietimo sistema ir visoms problemoms spręsti mato vienintelę išeitį – emigraciją. Švietimo tematika aktyviai domiuosi jau seniai, tad natūraliai pradėjau mąstyti apie idėją viešai išryškinti mano įžvelgiamas Lietuvos švietimo sistemos problemas ir pasiūlyti joms, mano nuomone, tinkamiausius sprendimus.
© DELFI / Tomas Vinickas

Ilgą laiką nežengiau šio žingsnio dėl didelio studijų krūvio, bet po to, kai televizijos laidoje išgirdau Švietimo ir mokslo ministrę, kuri teigia, kad švietimo padėtis Lietuvoje priklauso ne nuo jos ir ji nesugeba atsiriboti nuo savo ankstesnių veiklų bei mąstyti strategiškai ir politiškai, tiesiog nebeištvėriau. Atidėjau sesijos rūpesčius į šalį ir išskyriau keturias (bet tikrai ne vieninteles) vidurinio ugdymo ydas ir pamėginau pasiūlyti joms išeitis, kurių įgyvendinimas būtų pakankamai greitas ir efektyvus.

1. Dabartinis mokinio krepšelio metodo taikymas Lietuvoje. Mokinio krepšelio idėja graži, tačiau jo realizacija Lietuvoje davė naudos tik didiesiems miestams. Mažesniesiems, kuriuose yra viena arba, geriausiu atveju, dvi mokyklos, atnešė nepageidautinas pasekmes. Krepšelio esmė yra konkurencinės aplinkos sudarymas, tačiau šiose vietovėse tokia aplinka neegzistuoja. Tai sukuria monopolines mokyklas, kurių tikslas – kaip įmanoma pilnesnis biudžetas, o ne mokslo kokybė. Šių mokyklų prioritetu tampa bet kokia kaina išlaikyti visus moksleivius iki abitūros egzaminų tam, kad nebūtų prarasti pinigai. Tokios aplinkybės leidžia moksleiviams nelankyti pamokų, trukdyti ugdymo procesą, nebūti atsivertus vadovėlio, nes mokytojai paprasčiausiai verčiami jiems rašyti teigiamus pažymius dėl anksčiau minėtos priežasties.

Nekreipiama dėmesio į tai, jog dėl destrukciją keliančių krepšelio turėtojų kenčia likę mokyklos mokiniai, kurie nuoširdžiai nori siekti aukštesnių rezultatų. Blogiausia yra tai, jog tokia mokymo kokybe nepatenkinti mokiniai neturi alternatyvų arba jos (korepetitoriai, važinėjimas mokytis į kitus miestus) dažnai būna nepakeliamos mažesniųjų miestų mokinių tėvams. Taigi, kaip išspręsti šią problemą?

Mano nuomone, yra keletas variantų, kurie galėtų bent laikinai pagerinti šią padėtį, kol mūsų šalies politikai pribręs imtis esminės visos sistemos pertvarkos. Pirmasis būdas – suteikti mokiniams galimybę laisvai pasirinkti norimą mokymo įstaigą ir dėl to nenukentėti finansiškai. Valstybė turėtų įsipareigoti užtikrinti moksleivių transportavimą iki jų pasirinktos ugdymo įstaigos. Tai galėtų būti daroma mokykliniais autobusiukais arba tarpmiestiniais autobusais, kurių bilietai būtų kompensuojami. Šiandien nuvažiuoti 50 kilometrų nėra didelis atstumas, o mokslo kokybė įveikus šią atkarpą gali skirtis šviesmečiais.

Suprantama, kad pradėjus taikyti tokią metodiką šiuo pasiūlymu dėl įsisenėjusių įpročių pasinaudotų nedaugelis, tačiau tokiu būdu gabiems ir norintiems tobulėti moksleiviams būtų suteikta galimybė išnaudoti savo potencialą. Be to, taip monopolinės mokyklos pajustų grėsmę prarasti mokinius ir atkreiptų dėmesį į savo konkurencingumo didinimą. Gali kilti klausimas, iš kur biudžete atrasti tam pinigų? Pagalvokite apie tai, kad tokia sistema leistų optimizuoti mokyklų tinklą, o nerentabilios ugdymo įstaigos būtų uždarytos. Tai, kaip jau visi supratote, leistų sutaupyti daugybę lėšų.

Antrasis dėmuo – leisti mokinio krepšelį nusinešti į privačias mokyklas. Šiuo atveju kurtųsi daugiau privačių mokyklų, kurios gebėtų pakelti mūsų vidurinio išsilavinimo kartelę. Tiesa, vien mokinio krepšelio lėšų mokytis privačioje mokykloje, ko gero, nepakaktų, tačiau taip žymiai prasiplėstų ratas moksleivių, kurių tėvai pajėgtų savo atžalas leisti į šias mokyklas, mokėdami tik dalį išsilavinimui tokioje mokymo įstaigoje gauti reikalingų lėšų. Tokios aplinkybės verstų norinčias išlikti valstybines įstaigas pasitempti. Taip pat turėtume siekti, kad valstybinės mokyklos konkuruotų vienodomis sąlygomis su privačiomis. Tai įgyvendinti leistų mokyklų nekilnojamojo turto perleidimas savivaldybėms ar ŠMM, kurios šiuos pastatus galėtų išnuomoti visiems už rinkos kainą. Tai ne tik sulygintų konkurencines mokyklų sąlygas, bet ir stipriai pagerintų dabartinį mokyklų tinklo ekonominį efektyvumą.

2. Kaimo mokyklos. Vyriausybė savo programoje skelbia, kad jos tikslas – išsaugoti mažas kaimų mokyklas, nes tai – švietimo ir kultūros židiniai. Visai nesvarbu, kad yra mokyklų, kuriose mokosi gal 13 mokinių ir dirba 17 darbuotojų. Kad ir kaip skaudžiai tai skambėtų, turime suvokti, kad neefektyvių kaimo mokyklų uždarymas yra neišvengiamas (noriu pabrėžti, jog kalbu ne apie visas kaimo mokyklas, bet tik neefektyvias). Frazė „švietimo ir kultūros židinys“ skamba gražiai, tačiau reikia pripažinti, kad realybėje kaimo mokyklų, kokybiškai atliekančių šią funkciją, tikrai mažai.

Dažniausiai tai – įstaigos, kuriose išlaikyti mokinį kainuoja apie 3-4 kartus brangiau nei įprastoje mokykloje, o mokymo lygio skirtumai yra tiesiog neįtikėtini. Vienos pamokos metu ruošiama keletas skirtingų klasių, daugumos mokytojų kvalifikacija apverktina ir t.t. Vaikai pasmerkiami būti aplinkoje, kuri demotyvuoja ir neugdo būtinųjų kompetencijų. Turint išvystytą transporto logistinę sistemą ir mokyklą (vos už keliasdešimt kilometrų), kuri suteikia geresnį išsilavinimą ir sutaupo daugybę pinigų biudžete, laikyti ir leisti dirbti neefektyvioms kaimo mokykloms yra nepateisinama tiek prieš mokinius, tiek prieš visuomenę.

3. Mokytojų prestižas ir atlyginimai. Mokytojų profsąjungos garsiai kalba apie menką profesijos prestižą ir vidutinio atlyginimo kėlimą, nuolatos grasinama streikais. Tačiau ignoruojami faktai, kad mokytojų kaip ir mokyklų yra gerokai per daug, didelė dalis jų yra pensinio arba panašaus amžiaus, o baisiausia, kad daugelis mokytojų apskritai nėra verti dirbti mokykloje. Jų žinios, kompetencijos, noras dirbti yra žemiau kritikos ribos. Sakote, kad dėl to kalti maži atlyginimai? Bet ar nepagalvojote, kad taikant dabartinę atlyginimų sistemą, kai mokama už turimą kvalifikacinį laipsnį (kurį dažnai gauna visai to nenusipelnę pedagogai) ir dėstomų pamokų skaičių, kurį paskirsto mokyklos direktorius, prastiems mokytojams yra gerokai permokama, o geriems sumokama akivaizdžiai per mažai? Juk puikiai suprantame, jog vienas mokytojas ekspertas yra nelygus kitam mokytojui ekspertui ir t.t.

Tokios sistemos pageidauja dauguma mokytojų, nes savaime suprantama, kad blogų visuomet yra daug daugiau nei gerų. Tačiau toks atlyginimų paskirstymas atbaido kūrybiškiausius, drąsiausius ir savarankiškiausius žmones. Alternatyvi sistema į mokytojų ratą leistų pritraukti gabių ir talentingų žmonių, kurie pakeistų nekūrybiškas vidutinybes. Tik atsisakę sovietinės sistemos palikimo dėl atlyginimų lygybės ir suteikę kiekvienam mokytojui tokį atlyginimą, kurio yra vertos jo kompetencijos, galėsime kalbėti apie mokytojo profesijos prestižiškumą. Tada diskutuosime ne apie tai, kaip už veltėdžiavimą didinti vidutinį mokytojų atlyginimą, o apie tai, kaip tobulinti mokymo programas taip, kad jos ugdytų konkurencingą ir patriotišką asmenybę globaliame pasaulyje.

4. Mokyklos direktoriai. Jeigu norime progresuojančios sistemos, privalome įvesti mokyklos direktorių kadencijas. Neseniai užsiminus apie šią idėją kilo didžiulis nepasitenkinimas ir tai yra suprantama. Kas nori prarasti savo šiltą ir neblogai apmokamą darbo vietą? Geriau pasidomėjus tenka pripažinti, kad nemažai mokyklų direktorių yra užsibuvę daugybę metų. Jie nepriima naujovių, neturi motyvacijos ir naujų inovatyvių idėjų. Deja, pagal šiandieninius įstatymus juos pakeisti ir atleisti iš pareigų yra beveik neįmanoma.

Žinoma, ne visi ilgalaikiai direktoriai yra prasti. Tačiau jie neturėtų bijoti pasikeitusios tvarkos, nes tai tik leistų jiems įrodyti savo vertę ir būti sėkmingai perrinktiems. Siūlyčiau įvesti penkerių metų kadenciją, o jų galimas skaičius – diskusinis objektas (gali būti ir neribotas). Reikėtų peržiūrėti ir dabartinę konkurso į direktoriaus vietą tvarką. Konkurso rezultatas turėtų priklausyti ne tik nuo kvalifikacinių reikalavimų, bet ir mokyklos mokytojų, mokinių ir jų tėvų nuomonių. Taip pat reikėtų rengti viešus debatus, kuriuose pretendentai konkuruotų savo idėjomis, o ne įtaka ar pažintimis. Galiausiai tokių debatų metu kiltų naujos idėjos, atsirastų platesnis matymas. Tai savo veikloje galėtų panaudoti naujai išrinktas direktorius.

Šiame tekste išsakiau tik keletą vidurinio ugdymo sistemos problemų ir pateikiau pasiūlymų, kaip jas, mano manymu, galėtume pakankamai greitai ir efektyviai išspręsti. Tikiuosi, kad tai kvies jaunus žmones ir toliau aktyviai reikšti savo mintis šia tema, o ir pats ateityje parašysiu dar ne vieną straipsnį šia ir kitomis su švietimu susijusiomis temomis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti patarimus ar savo patirtį? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda:

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Išsiskyrė dėl neištikimybės: laikui bėgant supratau, kad nėra auksinių vyrų (94)

Juokai juokais bet iš tikrųjų neištikimybės skausmą greitai ir visam laikui išgydo tik vienas...

Atsakymas Užkalniui: Vilnius – nuostabus miestas (122)

Esu vilnietis, gyvenu čia jau apie dešimt metų, dirbu, kuriu šeimą ir didžiuojuosi savo miestu.

Sergančio kūdikio mamą piktina slaugytojų elgesys: svarbiau žurnalo pildymas ar ligonio sveikata? (22)

Auginu nuo gimimo labai sunkia epilepsija sergantį kūdikį. Ligoninėse beveik gyvename vis...

Myliu vyrą, bet be meilužio – niekaip... (203)

Niekada nemaniau, kad ištiks tokia bėda, bet gyvenime būna visko. Iš vienos pusės, jaučiuosi...

Lietuvių gąsdinimas emigracija nervina: tai beprasmis oro virpinimas (120)

Mane labai stebina žmonių požiūris į emigraciją. Gal ne tiek į pačią emigraciją, kiek į jų...

Top naujienos

Galingiausią žmogų Sovietų Sąjungoje pažadino skambutis, šis sureagavo ne iškart: pasekmės buvo tragiškos (87)

Ankstyvą 1986 m. balandžio 26-osios rytą įvyko viena didžiausių atominių katastrofų...

Palangos bare gavusi sąskaitą nustėro (204)

„Jei nebūčiau pastebėjusi, būčiau tiesiog sumokėjusi daugiau nei reikia, nes padavėjas nei...

Naktinės linksmybės Palangoje: Jonines nurungė priešvestuvinis šėlsmas (1)

Joninių išvakarėse J. Basanavičiaus gatvę užliejusioje minioje buvo galima pastebėti ne vieną...

Kraupiais nusikaltimais pažymėta Vilniaus vieta, kur siautė mokytoju troškęs tapti maniakas (75)

Sostinėje esančio Pasakų parko pavadinimą žino net ir kitoje Lietuvos pusėje gyvenantys...

Atmetęs dar vieną pasiūlymą iš už Atlanto Jasikevičius nesiblaškys – lieka „Žalgiryje“ (289)

Po istorinio sezono su Kauno „Žalgiriu“ 42 metų Šarūnas Jasikevičius vos kelias dienas...

Joninių laužai Kernavėje skelbia: dienos ima trumpėti (12)

Kur švęsti Jonines? Į šį klausimą vienintelį atsakymą žinantys kasmet traukia į Senąją...

Išvardijo, kokios ligos tyko vakarėlių užkandžiuose (4)

Koks vakarėlis, jei ant stalo nėra padėto didžiulio dubens traškučių ir užtepėlių jiems?...

Dramatiška vokiečių pergalė išsaugo pasaulio čempionų kailį incidentas po rungtynių (424)

Šeštadienio vakarą futbolo sirgalių dėmesį kaustė žūtbūtinė titulą ginančių vokiečių...

Septyni Europos nykštukai, kuriuos aplankysite per septynias dienas (8)

Nejaugi nenorėtumėte pasigirti kokią nors valstybę išmaišę skersai ir išilgai? Misija...

Aristokratė, kurią pamilo pats Voltaire’as: aistringa matematikė paviliojo ne tik grožiu, bet ir protu (16)

Emilie du Chatelet buvo talentinga matematikė ir Voltaire’o meilužė. Kartu jie vadovavo Isaaco...