Tačiau žemės ūkio sklype namų statyti negalima. Matyt Maskva neleidžia? Oi ne! Dabar jau patys sau neleidžiame. Duskime daugiabučiuose ir klūpėkime prieš sukurptus Bendruosius planus ir kitas procedūras. Arba apgaudinėkime vieni kitus apsimesdami ūkininkais, nes jiems leidžiama tai, kas neleidžiama kitiems.
Kadangi nuo namų žemės ūkio sklypus saugome, tai gal tuomet būtų galima namą pasistatyti savo miške? Oi atsiprašau, paliečiau tabu! Juk miškus ypač saugome, bet ar tikrai? Namą miške pastatyti galima ir neiškirtus nei vieno medžio. Mat miško aikštelės vis tiek laikomos mišku. Be to, iškirtus tris medžius miškas irgi labai nenukentės. Sakote, miškuose iškils miestai? Labai paprasta apriboti – namą leisti statyti tik su sąlyga, kad penkiems arba dešimčiai hektarų gali tekti tik vienas gyvenamasis ūkis su statiniais turinčiais, pavyzdžiui, ne daugiau 200 kv. m.
Tiesa, yra viena galimybė, norint gyventi miške. Įsigykite sodybą ir ją apsodinkite mišku. Jūsų vaikai galės džiaugtis. Bet greičiausiai pyks ant tėvų, nes išeis kuriozinė situacija: „žemės ūkio“ sklype sodinti miško negalima – jį reikia paversti į „miškų ūkio“. Procedūra nebus sudėtinga. Tačiau tuomet sau pasidarysite meškos paslaugą, nes ten pasidarys tabu teritorija ir antro namo ar sandėliuko nebepasistatysite.
Lietuvoje miškas „nudžiūtų“ net nuo kabelio paklojimo (taip, mano manymu, mano įstatymo rengėjai). Tad lieka viena išeitis – prasižengti įstatymams ir auginti pušis „ne tos paskirties (valdininkų nuomone) žemėje“. Kaži, ar negalėtų sukurti „universalios paskirties“ žemės sklypo, kad įtiktum ir su mišku, ir su namu, ir su futbolo aikšte, ir besiganančiomis avimis?
Žodžiu, pas kažką yra nenumaldomas noras žmones sukišti į daugiabučius. Ar čia kažkuri Seimo kadencija taip nusprendė, ar kokie nuo realybės atitrūkę gamtosaugos biurokratai – būtų įdomu sužinoti. Bet dažniausiai įstatymai pas mus kuriasi savaime kažkur anapus. Ir nėra atsakingų, tik skėsčiojantys rankomis – „leisčiau, bet įstatymas neleidžia“. O iš kur gi tas įstatymas?
Beje, turime auksinių statinių. Jais tapo sovietinės griuvenos dabartinėse saugomose teritorijose. Savotiška, bet skoningas, atitinkantis šiuolaikinius griežtus reikalavimus bei prie aplinkos priderintas, atitinkantis vietovės stilių statinys yra blogesnis nei sovietinė griuvena. Kodėl blogesnis? Todėl, kad jo statyti negalima (arba reikia nugriauti). Bet sovietinės, mūrinės, neestetiškos, išsišokančios griuvenos lieka rymoti ir griauti neprivaloma.
Mes ar ne mes?
Dabar jau žinome, kad gyventi turime arba sukimšti į „chruščiovkes“, arba, geriausiu atveju, į plyname lauke tankiai sugrūstus sklypukus. Aišku, visi norime civilizuotam pasauliui įprastų dalykų – vaikų darželių, neprastų ligoninių, mokyklų, policijos, gaisrinių, neduobėtų ir apšviestų gatvių. Žinoma, mums reikia vos ne kas valandą nuvalomo sniego, padorių pensijų, nebrangaus dotuojamo viešojo transporto, įvairiausių išmokų, tuo pačiu - ir mažų mokesčių ir t.t.
Tokius vakarietiško civilizuoto pasaulio privalumus turi nemažai valstybių. Bet jos moka tvarkytis ūkiškai – naudoja savo išteklius ir žemę. O mes savo išteklius taupom, tik neaišku kam. Daugelis turbūt pagalvojo apie ateities kartas. Tas tiesa, tik ateities kartos čia bus jau ne mūsų vaikai. Jie bus išvykę į ūkiškesnes šalis, o čia bus privažiavę nebe svečių, o naujų gyventojų, kurie jau bus tapę piliečiais.
Jei norime, kad čia gyventų mūsų vaikai, turime rūpintis jau šiandien – vaikų darželiai, geros ir patogios mokyklos, pagalba tėvams – motinystės išmokos, geras darbas tėvams, ir t.t. Bet tam valstybė turi būti tvirta ir ūkiška. Dirbanti, o ne vien pamiškių šiukšlynų saugojimu užsiimanti valstybė.
Ar pildom biudžetą?
Bet kaip būsime ūkiški, kai veikla yra už procedūrų barjero. Jei užsimanysite pradėti verslą plyname lauke ar savo sodyboje, teks įveikti jo didenybę valdininkų džiaugsmą – detalųjį planą. Nes veikla turi atitikti „žemės paskirtį“. Juk būtų per gerai leisti viską paprasčiau, tegu iniciatyvūs žmonės „atidirba“ už savo gerus ketinimus ir norus. Planavau čia trumpai aprašyti, kaip atrodo ta detaliojo plano rengimo procedūra, bet trumpai nepavyko...
Jei mėgstate kompiuterinius žaidimus, kur reikia įveikti daug lygių, tai čia panašiai. Tik kad tarp kiekvienos kliūties reikia laukti 10–30 dienų, ir visa tai kainuos gerokai brangiau, nei kompiuterinis žaidimas. Matyt irgi tam, kad nubaustume save. Negi sau leisime viską paprastai, greitai ir lengvai.
O dabar apie globalesnius Lietuvos projektus, kurie parodo visuomenės ir valdžios ūkiškumą. Tiksliau – mano nuomone, neūkiškumą. Pavyzdžiui, giliavandenio uosto niekaip negalime statyti, mat saugojame Melnragės bendruomenę. Klaipėdos uostui dabar gerai sekasi, tačiau jei plėtros nebus, po 10 metų kitų šalių uostai pažengs, o mes ir liksime su Melnragės bendruomene. Tiksliau, jau būsim be jos, nes bus išemigravusi. O kitu atveju būtų turėję darbo ir pasilikę. Juk geriau tegu pabėga iš Melnragės į Girulius, nei pabėga iš Lietuvos.
Saugome ir kitą bendruomenę, kuri yra svarbiau už Lietuvą. Jau kiek metų niekaip nesugebama pradėti kasti anhidrito. Greičiausiai čia ir kitos biurokratinės kliūtys. Tvarkoj, išsaugosime iškasenas ateičiai. Dolomito karjerai baigiasi, o klodai plyti po miškais. Oi, vėl paliečiau tabu! O kaip manote, jei miškas nebebūtų tabu, ir būtų leista kirsti su išlygomis? Pavyzdžiui, su sąlyga prieš iškertant pasodinti du, tris o gal penkis kartus didesnį plotą. Gal kas nors paaiškins, ką mes visi prarastume? Ogi nieko, tik išloštume.
Atominė jėgainė. Išsemta tema, viską vainikavo referendumas. Tik keista, kad nedarome referendumo – kokius vaistus suleisti ligoniui. Gydytojais pasitikime besąlygiškai, bet už energetikus jaučiamės gudresni. O iš tiesų tai vienintelis tikslas – paprieštarauti kuriančiai valdžiai. Žodžiu, atominę jėgainę po 50 metų čia irgi nesunkiai pasistatys ūkiškesni, kurie neužsiims saviplaka.
Pasaulyje pinga dujos dėl skalūninių dujų. Kaži iš kur jos atsiranda? Greičiausiai iš mėnulio, mat ten nėra į Raudonąją knygą įrašytų bendruomenių ir draustinių. Žinoma, esame unikalūs, mat vėjo jėgainės „kenkia“ tik mums. Nors anksčiau vėjo malūnų Lietuvoje buvo daug ir karvėms jie nekenkė.
Ir kiaulių fermų mums nereikia, tegu dirba danai, mes pagyvensim iš pašalpų ir nusipirksim daniškos mėsos. Tik klausimas, pirksime čia Lietuvoje ar jau būdami Danijoje? Ko dar pas mus negalima? Ogi negalima statyti naujų hidroelektrinių. Mėgstame pirštu rodyti į skandinavų upių pigiąją elektrą, bet patys, šiukštu, tokios nesistatysime. Lietuva juk draustinis, o ne kokia Norvegija.
Yra toks kelias „Via Baltica“, jame vis žūsta žmonės. Nors jau kuris laikas parengtas rekonstrukcijos į greitkelį projektas, tačiau darbai nejuda. Ogi šįsyk saugojame žemės savininkus.
Jei jau taip norime gyventi draustinyje ir bendruomenėlių rezervate neūkininkaudami (kalbu ne apie žemės ūkį), turime pradėti nuo savęs. Atsisakyti elektros, dujų, degalų ir visų kitų gyvenimo patobulinimų. Ir nepamirškime, kad už gyvenimą draustinyje (Lietuvoje), turėsime susimokėti emigracijos kaina. Norint tokios prabangos belieka vienintelis variantas – dirbti užsienyje, kad galėtume išlaikyti savo draustinį, kuriame tik atostogausime. O ateityje šioje išsaugotoje teritorijoje gyvens nebe mūsų vaikai, o ūkiškesni naujakuriai.
Nepagalvokite, kad autorius yra asfalto gerbėjas. Gamtoje tikrai smagiau nei mieste, miške smagiau, nei vidury plyno lauko. Ir svetimas šiukšles surenku paežerėse, jei tik turiu kaip panešti. Ir esu už griežtą tikrų draustinių saugojimą. Bet atsipeikėkim – atskirkim, kur draustinis, parkas, o kur yra visa kita teritorija, skirta mums veikti, gyventi ir dirbti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!