Ei, pilieti, jaunas, energingas, perspektyvus, kreipiuosi į tave, mano bendraamži! Gal gali atsakyti, ko tikiesi emigruodamas: gero darbo, pinigų, sėkmės? Kaip įsivaizduoji savo pirmą dieną, mėnesį, metus svečioj šaly? Kuriam fabrike, viešbuty, vaisių ar daržovių lauke pradėsi savo karjerą?
Neįsižeisk dar, nepyk... Man tik įdomu, kelis kartus per pirmąjį darbo svetur penkmetį teiksies grįžti pas Lietuvos iškankintus, vargstančius, bet vis tiek kas mėnesį dešros galą siunčiančius tau tėvus. Kiek brangių minučių, taupydamas liberalaus darbdavio suskaičiuotą atostogų laiką, skirsi pasimatymui su geriausiu studijų laikų draugu, kuriam net „ne lygis pasakyti“, su bakalauro diplomu dirba už minimumą ir vis dar Lietuvoj.
Žinau, kad gali būti ir kitaip, juk praėjusią savaitę per nacionalinį kanalą rodė, bet šiandien tęskim šitą scenarijų, nepopuliarų, nes tokio nerodo ir apie jį nerašo, bet, kuris taip pat egzistuoja.
Visų gyvenimai juda į priekį: tu toliau sėkmingai dirbi, gal nesi tuo patenkintas, bet ten pat, o tavo draugas jau turi ir magistro diplomą, tačiau kam jis tau? Prieš kelias dienas tave paaukštino – tu nebe koks paprastas darbininkas, o jaunesnysis vadybininkas! Šaunu, kaip sparčiai kyli karjeros laiptais, dabar tėvai tikrai galės tavim didžiuotis.
Ai, tiesa, tėvai... Jie sensta, nelabai supranta, kai pamiršti lietuvišką žodį, jiems keistas tavo dainavimas bendraujant, o įkyrus mykimas bei aimanavimas neduoda ramybės. Be to, tavo ir draugo interesai ėmė skirtis: tavo draugas nusistebi, kai atšauni, jog tau neįdomu, kas toks šiuo metu Lietuvos prezidentas ir kada vyks kiti Seimo rinkimai. Bet nesvarbu, jie nieko neišmano. Tavo tėvai – senoji sovietinė karta, draugas – niurzgantis lietuvis, o tu – naujasis, globalizacijos pagimdytas, pasaulio pilietis... Tikrai ne Europos – ji per menka nusakyti tavo dabartinį statusą. Ir tu solidarizavaisi su lemties broliais ir seserimis, siekiančiais atstatyti Babelio bokštą...
Tiesa, nenukrypkim, tavo draugas jau senokai uždirba nebe minimumą ir kuria savo verslą bei ketina mokytis toliau. Tačiau kam tau tai? Tu džiaugiesi dėl savo draugo lyg tipinis lietuvis – nuramini save pastarojo verslą ištiksiančiais bankroto scenarijais, o pats kopi aukštyn – pagaliau būsi vadybininku.
Daugiau netęsiu. Supratai mane? Ne? Tada klausyk, būsimasis pasaulio pilieti, nesitikėk grįžęs Lietuvon sulaukti mano pagarbos, nemekenk ir nestenėk, bandydamas prisiminti bočių kalbą, nesigirk, gyvendamas vienos nakties turtuolio gyvenimą, nevaidink, bandydamas įrodyti, kad tavo gaunamas minimalus atlyginimas yra kelis kartus vertingesnis nei mano, nes nežavi manęs tavo spindintis suskeldėjusį turinį slepiantis fasadas!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!