XX a. pasaulį sukrėtę du pasauliniai karai, sužlugdė ilgus amžius ugdytą žmogiškąją moralę. Nuo XV amžiaus, prasidėjus renesansui, žmonijos kultūros, moralės ir išsilavinimo lygmuo tik kilo.
Apšvietos epochos švietėjai išaukštino ir pagrindine vertybe laikė žmogiškumą. Tačiau vos prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, visus amžius ugdytas suvokimas buvo sugriautas.
Armėnų tautos genocidas Turkijoje, žydų tautos, lietuvių trėmimas į atšiaurųjį Sibirą, vokiečių koncentracijos stovyklos – visa tai yra nepaaiškinamai žiauraus žmonių elgesio XX amžiuje pavyzdžiai. Antrojo pasaulinio karo ir vokiečių konclagerio gyvenimo realybę yra taikliai aprašęs lietuvių rašytojas Balys Sruoga savo memuarų knygoje „Dievų miškas“.
Koncentracijos stovyklose žmonės neturėdavo jokių teisių, buvo priverčiami dirbti beprasmiškus ir žeminančius darbus. Laikui bėgant kaliniai tapdavo „klipatomis“ – invalidais, kurių žmonėmis pavadinti jau neapsiversdavo liežuvis. Balys Sruoga buvo išsilavinęs, apsiskaitęs, žmogus eruditas. Jis teigė, jog visos knygos, visos filosofijos, kurios turėtų ugdyti žmogiškumą, iš tiesų to nedaro. Žmogus, siekdamas naudos, pamina visas vertybes.
Šiandieninėje visuomenėje iškreiptos moralės pavyzdžių taip pat gausu. Lyginant su karo metais, dabar išsilavinusių, apsiskaičiusių žmonių yra kur kas daugiau. Todėl tokių baisių dalykų, atrodo, išvis neturėtų būti, tačiau ir šiandien nužmogėjimo pavyzdžių – daugybė.
Daugiausia jų, drįsčiau teigti, politikoje. Bene labiausiai stulbinanti yra Jungtinių Amerikos Valstijų politika. Tai kone daugiausiai apie taiką kalbanti ir didžiausias sumas karo pramonės plėtotei skirianti valstybė. O didžiausias juokdarys – šalies prezidentas, kuriam įteikta net Nobelio taikos premija. Kyla klausimas – už ką? Gal už sukeltus karus Artimuosiuose Rytuose ir žiaurų elgesį su kaliniais Gvantanamo kalėjime?
Visame pasaulyje populiarus tapo videoreportažas, kuriame nufilmuotas žiaurus amerikiečių kalėjimo prižiūrėtojų elgesys su kaliniais, kuomet šie nuogi buvo fiziškai žalojami ir murkdomi išmatose. Toks elgesys nei kiek neprimena valdžios deklaracijų apie žmogiškumą, moralę ir toleranciją. Tiek valstybės pareigūnai, tiek eiliniai piliečiai pamina visuotinai apibrėžtas moralės normas.
Paradoksalu dar ir tai, jog net tikinčios, religingos tautos, neretai nepaiso jų tikėjimo nustatytų žmogiškumo ribų. Visos didžiosios pasaulio religijos moko moralės, atjautos ir žmogiškumo. Religingiausia pasaulio tauta laikomi žydai, dažnai pamiršta savo religines vertybes, kai kalbama apie jos įtakos sferas. Visą pasaulį šokiravo įvykis, kai Izraelis užpuolė humanitarinę pagalbą į Gazos ruožą gabenusios lėktuvus.
Kita didžioji pasaulio religija Islamas taip pat išaukština žmogiškumą, tačiau musulmonai ekstremistai be gailesčio žudo niekuo dėtus žmones, sprogdina ir žudo net ir savus (musulmonus) įvairių išpuolių metu.
Krikščionys taipogi pamina Biblijoje išdėstytas moralės normas: eretikų persekiojimas ir raganų deginimas Viduramžiais, itin griežtas kai kurių šalių katalikiškas auklėjimas, atskiriantis žmones nuo normalaus gyvenimo, kunigų ištvirkavimo skandalai ir dvasininkų finansinės machinacijos. Šie pavyzdžiai parodo, jog net religija negali išugdyti žmogiškumo.
Tuomet kyla klausimas, ar apskritai egzistuoja moralė ir žmogiškumas, jei ekstremaliuose sąlygose žmogus tampa gyvuliu, jei trokšdamas valdžios ir viešpatavimo pamina tiek švietėjų, tiek įstatymų, tiek religijos mums nubrėžtas ribas?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!