Toks visuomenės nepasitikėjimas partijomis nėra gerai. Nėra gerai ne partijoms, o pačiai visuomenei. Partijoms jau kaip ir nebėra, kaip ristis žemiau. Bent jau visuomenės akyse. Tačiau rinkėjams partijos reikalingos, rinkėjams reikalingas kitoks partijų įvaizdis, nes būtent partijos demokratinėse visuomenėse yra piliečių interesų įgyvendinimo įrankiai.
Partijos yra pernelyg sudėtingos organizacijos, kad jas užvaldyti sugebėtų keletas korumpuotų lyderių. Aišku, yra tokių partijų, kaip „Darbo partija“, „Tvarka ir teisingumas“, K.Prunskienės liaudies partija, kurios sukurtos ir sukasi aplink vieną charizmatišką lyderį ir tarnauja jo ar kitiems, mažiau aiškiems, interesams.
Yra partijų, kurios yra atviresnės ir tam tikra prasme pažeidžiamesnės eilinių narių spaudimui partijos lyderių kryptimi. Tarp tokių įvardinčiau socialdemokratus, Liberalų sąjūdį, Liberalų ir centro sąjungą bei konservatorius. Tačiau būtent šioms partijoms visuomenės nepasitikėjimas ir sukelia daugiausiai problemų.
Anksčiau išvardintos nesisteminės (darbo, tvarkos ir teisingumo, Prunskienės) partijos maitinasi rinkėjų nepasitenkinimu, tuo tarpu tradicinės politinės jėgos (konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai) dėl to nukenčia. Būdamos pakankamai atviros, pastarosios politinės jėgos turi didžiausią potencialą palaipsniui virsti rinkėjams atskaitingomis, tvirtomis vertybėmis besivadovaujančiomis politinėmis jėgomis. Tačiau tam reikia aktyvesnio visuomenės dalyvavimo partijų veikloje. Būtent didelis nepasitikėjimas partijomis ir pakiša tam kojomis.
Piliečiai vangiai prisijungia prie partijų veiklos, net ir prisijungę jie veikiau tampa nekritiškais statistais, neretai aukojantys naujus jaunus lyderius dėl stabilumo partijos veikloje. Į partijų vadovybę renkami tie patys, patyrę funkcionieriai, tikintis, kad partija pasirodys ne prasčiau nei per praėjusius rinkimus. Nauji lyderiai kelia natūralų nepasitikėjimą esamiems partijų lyderiams, o partijos narių homogeniškumas (panašios preferencijos ir eilinių narių neiniciatyvumas) ir stabilumo troškimas (beje, kuris visuomenėje yra ne mažiau įsišaknijęs) „apsaugo“ partijas nuo naujų idėjų. Nekritiški statistai nekelia lyderiams reikalavimų, nereikalauja paaiškinimų, o tai, savaime suprantama, prisideda prie neskaidrumo partijose.
Visuomenė nepasitiki partijomis. Tačiau tas nepasitikėjimas kyla iš to, kad ji nesupranta kas vyksta jų viduje. Vienintelis būdas nutraukti tą mistišką nepasitikėjimo skraistę nuo partijų, yra suvokti, kad tas pasitikėjimo - nepasitikėjimo žaidimas yra fikcija. Pasitikėjimas ir nepasitikėjimas išnyksta tada, kai supranti, kad partijos yra interesų agregatoriai, kuriuose turėtų virti kova tarp to, kuriems interesams reikia teikti pirmenybę politikoje.
Dalyvavimas partijų veikloje ir bent minimalios pastangos prisidėti prie savo vertybių skleidimo, bendraminčių ratelių formavimosi partijos viduje, padeda tavo idėjoms ir vertybėms patekti į partijos politikos viršūnėlę. Kai pasieki tai, ko tikiesi iš politikos, nepasitikėjimas partijomis pranyksta.
Tačiau tokiems pokyčiams reikia aktyvesnio piliečių dalyvavimo partijų veikloje. Tai ir yra pilietiškumas. Dalyvavimas partijų veikloje yra būtina pasitikėjimo ar bent supratimo, kas vyksta politikoje, sąlyga. Aišku, viską galime palikti savieigai ir toliau nesuprasti, kas ta politika bei nepasitikėti partijomis. Jūs dar turite vilčių, kad jos gali patenkinti Jūsų lūkesčius besikeisdamos iš vidinių resursų?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!