Pradėkim nuo to, jog dauguma labai teisia kaltinamojo tėvus. Neva blogai auklėjo, neįskiepijo vertybių ir t.t.

Brangieji žmonės, jaunimas šiais laikais yra jaunimas. Pati esu panašaus amžiaus ir žinau, kaip viskas vyksta. Gali augti pačioje geriausioje šeimoje ir namų aplinkoje būti angelėliu, o išėjus iš už tvoros – tapti visai kitu žmogumi. Visi nori pritapti, pasirodyti geresniu ir „turėti viršų“. Tėvai nebėgiojo sūnui iš paskos ir to išvengti negalėjo.

Iš tiesų, tai nežinau, kas yra žiauriau: turėti sūnų žudiką, ar sūnų žudiko auką. Faktas, kaip blynas, jog kenčia abu tėvai. Mirusiojo mama jo jau nesusigrąžins, bet nejau manot, kad kaltojo vaikino tėvams mažesnis praradimas ir skausmas? Teoriškai jie taip pat prarado sūnų ir visam likusiam gyvenimui įgavo žmogžudžio tėvų etiketę. Suprantu, koks nežmoniškas skausmas dreskia nužudytojo mamos širdį, nepamirškim, kad mes visi esam žmonės. Vaikinuko jau nebėra ir niekas nesugrąžins, tačiau teisiamam aštuoniolikmečiui dar buvo visas gyvenimas prieš akis, kurį pats sugriovė neapdairumu ir žaibiška netinkama reakcija.

Galit mane teisti, sakyti ką norit, bet aš netikiu, kad tai buvo padaryta norint nužudyti. Tai buvo noras įrodyti savo „kietumą“ ir parodyti sugebėjimus įgytus kovų menų lankymo metu. Viskas prasidėjo eiliniu konfliktu tarp jaunimo. Apsižodžiavo, sudavė mirtiną smūgį, pamatė, kad nugriuvo, manė esą laimėję ir nuėjo su mintimi, kad atsigaus nuo skausmo, atsistos ir eis tolyn savu keliu.

Manote, jie tikėjosi tokios pabaigos? OI NE. Ir daug kas drįstat smerkti tuos, kurie tik stebėjo iš šono ir neva priklausė gaujai. Aš pilnai suprantu, jog jie tik stebėjo ir nieko nedarė, nes nenorėjo būti bailio vietoje. O ir šiaip, nejau manot, kad jų žodžiai būtų sustabdę įsisiautėjusį draugą? Juk žmogui užvirė kraujas, jis buvo įniršęs. Ir taip, žinoma, galėjo suvaldyti emocijas ir nueiti toliau, bet visur yra bet. Ir dabar kažką kalbėti viskam jau įvykus yra bergždžia. Žmogus išėjo anapilin, kitas link teismo slenksčio. Atsėdės paskirtus metus, išeis į laisvę ir visiems bus žinomas, kaip žudikas.

Visi tie, kurie drįstat sakyti, jog jo baimė ir nenoras rodytis yra viso labo tik vaidinimas, pakeiskit nuomonę. Vaikinas jaunas, vos sulaukęs pilnametystės, jam didžiulis šokas dėl to kas įvyko, nes esu tikra, kad neplanavo ir net viskam įvykus ir nuėjus nesuprato. Gal jeigu nukritusiam vaikinui būtų greičiau suteikta pirmoji pagalba jis šiuo metu būtų su mumis? Gal tai buvo sekundžių reikalas, lėmęs viską? Vaikinas žino, kas laukia kalėjime ir esu tikra, kad labai atgailauja dėl viso šito. Nes jis irgi žmogus, turi jausmus ir nėra žvėris. Sąžinę susitepė ir tai jaučia.

Pamėginkime užjausti abi puses ir lai mirusiajam būna lengva žemelė, o kaltajam visko suvokimas ir klaidų supratimas kalėjime. Nebūkim tais lietuviais, kurie atsitikus nelaimei pamiršta, kas yra žmogiškasis faktorius. Neatsuksim laiko atgal, nieko nepakeisim, tai bent nekomplikuokim visko labiau. Ignas atsakys už savo veiksmus taip, kaip reikalauja įstatymai, todėl nebelįskim į jo gyvenimą ir baikim matyti tik bloga. Taip, jis žudikas, bet tai nėra tyčinis nužudymas. Ir ne, aš nesu Igno pusėje. Nuoširdžiai atgailauju už vaikinus ir noriu, kad abiems viskas būtų gerai. Nesvarbu, jog vienas šalia, o kitas labai toli.

Mes visi žmonės ir nežinia, kada panašioj situacijoj galime atsidurti patys. Užjauskim tiek artimą, tiek priešą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.