Ir dabar, jau būdami suaugę, šie žmonės nejaukiai muistosi, kalbai pakrypus apie mamą. Panaši reakcija moterų, kurias periodiškai muša vyras, o jos prisiima tai kaip savo gėdą.
„Man gėda, kad mane muša“, – analogiškai, – „Man gėda, kad manęs, vaiko, nemylėjo.“
Mano tėvai yra pasakoję, kad „prie ruso“ šaukiant jaunus vyrus į kariuomenę būdavo užduodamas klausimas: „Ar gerbi savo motiną?“
Nebuvo niekam įdomu, gal buvai žeminamas, mušamas, ignoruojamas. Pagarba ir meilė mamai buvo konstanta, nesigilinant į tai, ar ta moteris verta nors vieno iš šių jausmų.
Dažnai tokios motinos kaip pasiekimą vaikams rėždavo: „Aš tave pagimdžiau!“
Sutikit, žiaurus pareiškimas savo pačios vaikui. Ką į tai galima atsakyti? Ačiū, kad nenužudei manęs?
Mano įsitikinimu, didžiuotis tuo, kad pagimdei, tai mažiausiai kvaila. Tavo vaikas to neprašė. Čia planuota arba neplanuota pasekmė – tavo pačios gerai praleisto laiko. Visą kitą, net gimdymo procesą, padarė pats organizmas.
Turiu artimą draugę, kurios mama niršdavo, jei ši suversdavo patalus. Ne, ne dienos eigoje, kai lova paklota, o miego metu, jei susidarydavo antkodės klosčių. Naktį motina priėjusi purtydavo miegančią dukrą šaukdama, kad vėl suvertei patalus. Mano draugė, dabar jau brandi, ištekėjusi moteris, ir šiandien miega nepakrutėdama po apklotu. Tokia nemeilės galia. Nereikia žiūrėti į liūdna diagnoze dvelkiančius atvejus, vaiką traumuoti būdų yra begalė. Mano bičiulis, jau suaugęs vyras, su kartėliu liūdnai pasakoja, kokį patirdavo stresą, kai mama jam, pirmokėliui, liepdavo perskaityti puslapį per nurodytą laiką, o pati stovėdavo greta ir nekantriai sau per šlaunį pliaukšėdavo tėvo diržu.
Daug yra vaikų, kurie buvo neapginti mamos nuo besiplūstančio ar girtaujančio tėvo. Daug tų, kurių mamoms terūpėjo, kad vaikas pavalgęs bei nekeliantis rūpesčių mokykloje. Tai, kas buvo vaiko širdyje ir galvoje, mažiausiai rūpėjo. Dažnai tos moterys atsako: „Argi buvo laiko tokiems dalykams? Dirbti reikėjo.“ O kiek būtum užtrukus pasakyti „aš tave myliu“, paklausti, kaip sekasi su draugais, kas neramina, apie ką mąsto jų vaikas? Kiek tetrunka apkabinimas?
Kitas dažnas atvejis – nuvertinimas. Normalu buvo kitiem sakyti: „Jūsų vaikas tai protingas (gražus, talentingas) – ne taip, kaip mūsų.“
Tuo net nebuvo siekiama užgauti savo vaiką – tik pagirti pašnekovą, įsiteikti jam. Bet tavo vaikas juk girdėdavo! Ačiū Dievui, mano mama turėjo nuovokos nekalbėti taip apie mane, bet ne kartą ir ne du girdėjau kitas tetas taip sakant apie savo vaikus. Tik klausydama skaudžių istorijų suvokiau, kokią laimingą vaikystę turėjau pati.
Esu padariusi išvadą – štai, kaip suprasti, moteris gera ar prasta mama. Užduokite jai klausimą, kaip ji save vertina. Patikėkit, kuo labiau niekam tikusi motina, tuo garsiau ji tvirtins, kokia esanti pasiaukojanti ir puiki. Ir kuo mama šiltesnė vaikui, tuo labiau linkusi dvejoti, ar tikrai pakankamą kartų apkabinau, ar pakankamai išklausiau, praleidau laiko drauge ir panašiai. Gera mama suklydusi nebijos sumenkinti savo autoriteto pripažindama klaidą ir atsiprašydama.
Šitas tekstas – raginimas toms vyresnio amžiaus mamoms, kurios atpažino jame save. Nelaukite šįkart iš vaikų gėlių Motinos dienos proga. Geriau pačios padovanokit dovaną vaikui – atsiprašymą. Aysiprašymą, jei darėte klaidas, nesvarbu, kad jūsų vaikas jau ir pats pražilęs, nesvarbu, jei viskas vyko prieš 20 ar net 40 metų. Tas skaudulys yra jūsų vaike. Ir jam tai labai reikšminga. Prisiglauskite ir ištarkite: „Atleisk.“
