Aš gyvenu su vyru, išauginome protingą, mielą dukrą. Ji neverčiama puikiai mokėsi, turi mokslinį laipsnį. Abu su vyru (jis kiek vyresnis) labai ją mylėjome ir mylime, bet mums nepasisekė. Esu biomedikė. Labai gražiai šeima bendravo, visus savo darbo rezultatus atiduodavome jai. Pasitikėjome ir džiaugėmės. Labai daug ką aplankėme, pirkau ir brangius drabužius. Iš pradžių ji mokėsi Kaune, gyveno bute, kurį įkūrėme , kad turėtų ne tik kur gyventi, bet ir normaliai pavalgytų.
Sunku buvo abiems su vyru, bet ypač man. Dirbau keliose darbovietėse, Kartais naktimis (daug budėjau, kad išsilaikytume) tekdavo galvą ir ant stalo padėti. Dėsčiau, užsienyje mokiausi pati ir gavau magistro laipsnį.
Džiaugėmės ja, tikėjome. Kolegei pasakiau, kad labai myliu dukrą. Ji pasakė, kad meilės nebūna per daug, ji grįžta. Tikėjau. Deja, ji grįžo ne tik skaudžiais žodžiais, kuriuos net baisu pasakyti, bet ir veiksmais.
Nepasisekė su pirmu jos vyru, nors nieko negalėjome įtarti – stengėmės , kad jis jaustųsi pas mus kaip namie.
O dabar jau trejus metus mes neturime dukros. Tėvą pradėjo vadinti „seniu“, kuriam reikėjo seniai mirti, mane tarsi išbraukė iš motinų sąrašų. Pasakė: „Jei išeisi į jūrą, tai neiškilk, atiduosiu studentams mėsinėti.“
Nerašo, užblokavo telefonus, nėra el. pašto kontaktų, neatvyksta. Dukra bijo savo vyro.
Dabartinis jos vyras gyveno 30 metų – po 5 metus – su įvairiomis moterimis. Nuvykti pas ją negalime, nors daug mūsų daiktų liko jos bute. Ten įsitaisė niekšelis ir alfonsas, negalintis turėti vaikų, šmeižiantis mane ir tėvą. Visos mano pastangos nuėjo niekais, nes tiek jis, tiek jo šeima – amoralūs. Nematėme dukros jau trejus metus, ji nesveikina jokiomis progomis, nesveikino net tėvo jubiliejaus proga.
O viskas todėl, kad mes su vyru, atleiskite, bet Gineso rekordų knygos verto kazanovos, nemandagaus ir niekšiško vyriškio, nepripažinsime.
Ji nepaskambino, kai merdėjo tėvas, kai operavo mane. Dabar su vyru galvojame, kas palaidos paskutinį iš mūsų likusį? Giminių neturime. Gaila, bet mūsų dukra mus užmiršo, ji nežinos, ar dar gyvi tėvai. Ir, manau, neverks.
