Jis gyveno Anglijoje, aš gyvenau Lietuvoje. Anglijoje jis neturėjo visiškai nieko: nei šeimos, nei tokio ypatingo darbo, kokio nebūtų radęs čia – tiesiog gyveno ten ir tiek. Aš Lietuvoje turėjau viską: šeimą, draugus, mokiausi.
Bet jis mane nuo pat draugystės pradžios įkalbinėjo kraustytis gyventi kartu į Angliją (tai, be abejo, buvo dar gerokai iki „Brexit“). Kurį laiką skraidėme vienas pas kitą ir bandėme suderinti gyvenimus, bet pati mačiau, kad jei norime rimtai būti kartu, turime gyventi vienoje šalyje.
Kiekvieną kartą, kai diskutuodavome apie ateitį, jam Lietuva net neatrodė pasirinkimas. Iki šiol nesuprantu, kodėl – oras toks pats, darbas jo būtų toks pats (paklausi specialybė, kurią ir pas mus galima dirbti anglų kalba)... Jis taip tvirtai buvo nusprendęs, kad aš atsikraustau, jog tarsi neturėjau kito pasirinkimo.
Susiradau koledžą, nuskridau laikyti stojamųjų egzaminų. Daug mokiausi kalbos, lipau per save ir laužiausi. Bet įstojau. Ir dar į nemokamą vietą! Kreipiausi ir dėl stipendijos. Tą kartą ilgiau pasilikau pas jį, norėdama geriau apsižiūrėti aplinką, kurioje gyvensiu. Kilo nesutarimų, vieną kartą nuėję į vakarėlį susipykome, jo elgesys su manimi buvo, švelniai tariant, negražus.
Jau per vieną kitą vakarėlį Londone buvo ženklų. Žvilgsniai į kitas, šokiai su kuo nori, pyktis ant manęs, kai ilgiau užtrunku nuėjusi... Valdingumas ir nepasitikėjimas yra tikrai stiprūs ženklai.
Paskui grįžau į Lietuvą, susitvarkiau popierius ir nutraukiau mokslus Lietuvoje. Kai iki mano persikraustymo liko visai nedaug ir jis kitą kartą atskrido į Lietuvą, reikalai visai pašlijo. Pykomės, dar vienas vakarėlis parodė, kaip viskas būtų gyvenant kartu. Man to nereikėjo. Atrodo, tik tada atsivėrė akys – buvau visiškai negerbiama.
Kadangi mokslus Lietuvoje jau buvau nutraukusi, o į Angliją – įstojusi, ką toliau daryti? Maniau, teks vis tiek skristi ten gyventi, na, bent mokslams. Kvaila būtų neišnaudoti tos galimybės, kai viskas jau padaryta. Bet staigmenėlė – likau be nieko, nes paskutinę akimirką paaiškėjo, kad negausiu stipendijos pragyvenimui. O viena – ne su juo – tikrai nebūčiau galėjusi išgyventi. Vėliau gal būčiau susiradusi darbą, bet kaip būtų pačioje pradžioje? Net buto ar kambario neturėjau už ką išsinuomoti, juk būčiau gyvenusi su juo. Vietos koledže teko atsisakyti.
Likau Lietuvoje. Mokslai nutraukti, kiti stojamieji – kone po metų. Vietoj perspektyvių studijų – barmenės darbas ir pavydus stebėjimas, kaip žmonės, su kuriais seniau mokiausi kartu, kyla aukštyn. Ir vardan ko?
Todėl noriu įspėti visas merginas: jeigu matote, kad vyras žvelgia valdingai ir nesitaria su jumis dėl ateities, o už jus sprendžia, kur gyvensite – nebūkit kvailos. Nebūkit naivios, nemanykit, kad iš to gali išeiti geri santykiai. Geruose santykiuose būtinas kompromisas ir abipusė pagarba. O jeigu to nėra, niekur ir kraustytis neverta.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano meilė užsieniečiui“. Savo istoriją siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, temos laukelyje įrašę „Mano meilė užsieniečiui“, ir laimėkite ypatingos prabangos prizą.
Populiariausio pasakojimo autorius galės mėgautis nakvyne ir pusryčiais dviem – erdviuose „Radisson Blu Hotel Lietuva“ apartamentuose su puikiu vaizdu į Vilniaus senamiestį.
