Man kyla vienas klausimas: kodėl pasaulyje tiek negatyvo? Ar susimąstome, kiek paauglių miršta dėl savižudybių? Net nepradėję gyventi, nesupratę tikrosios gyvenimo reikšmės, neatradę vertybių. Statistikų skaičiai yra negailestingi. Ar kažkas dėl to daroma? Ne.
Žinoma, galite prieštarauti, jog tam vykdomos visokios akcijos, prevencinės programos: „Savaitė be patyčių“ ir dar įvairiausi dalykai, tačiau jie nepadeda. O jei ir padeda, tai tikrai ne daugiau nei savaitei. Patyčių pagrindinė vieta – mokykla. Ausys kaista girdint šaipymąsi iš išvaizdos, rūbų, socialinės padėties, tėvų išvaizdos ir t.t. Pasakysiu tiesiai šviesiai: tie, kas juokiasi iš prastos išvaizdos, nemadingų rūbų ir dar visokių nesąmonių – tikrų tikriausi degradai (nebijokime šio žodžio).
Nei vienas vaikas nėra kaltas dėl to, kad jo tėvai nedirba prabangaus darbo ir negauna didelės algos. Neišgali sūnų ar dukrą aprengti „madoniškais“ rūbais. Ir po velnių, visi gimė tokie, kokie yra. Joks žmogus neturėjo galimybės nuspręsti, kokios išvaizdos nori, kokia akių spalva priimtinesnė, kokios formos akys turi būti, ausys vienodos ar ne. Mus sukūrė tokius, kokiais ir turėjome būti. Ničniekas negali iš to tyčiotis ar dar kitaip juoktis.
Atsakykite man, iš kur vaikai išmoksta ir pradeda sakyti tokius dalykus? Išgirsta vieni iš kitų? Tikrai ne. Gali būti, jog tyčiodamiesi iš kitų, jie bando užgožti negatyvą, tvyrantį šeimoje, galbūt blogus santykius su tėvais. Juk vaikas tada pasijaučia „kietu“. O galbūt tėvai ką nors kalba apie kitus žmones? Ir vaikas išgirdęs tai kartoja.
Bet ar suaugusieji padeda tokiam vaikui? Ar bando rasti problemos sprendimą? Ne, nes suaugusieji – marionetės, kurie nesupranta ir neleidžia vaikams būti savimi. Kodėl vaikas šalia vyresniojo negali verkti? Rodyti savo emocijų? Kodėl? Kam reikia slėpti ir gėdytis net pačių artimiausių, jog jie sakys – ko čia žliumbi? Nieko baisaus nenutiko. Kiek galima kentėti ir viską išgyventi savyje? Nejaugi nesuprantate, kad ir mums, vaikams ar paaugliams yra skaudu, mes verkiame ir išgyvename lygiai taip pat kaip ir Jūs. Jeigu man 12 metų, nereiškia, kad aš negaliu liūdėti, būti pikta ar norėti išsiverkti ir pabūti su savimi.
Ir dabar kalbu ne vien apie patyčias. Kalbu apie pačius elementariausius išgyvenimus ir problemas, kurios jauniesiems atrodo neįveikiamos, o vyresniesiems laiko švaistymas jas bandant spręsti.
Prisipažinsiu, ir aš pati esu galvojusi apie visko nutraukimą. Tuo metu atrodė, kad aš esu nereikalinga, manęs niekas nesupranta, esu keistuolė atstumtoji. Bet žinote ką? Išgyvenau, nes norėjau įrodyti, jog esu stipri ir sunkiai palaužiama. Kodėl aš turiu slėpti savo įsitikinimus, požiūrį, tai, kaip aš matau pasaulį? Kas kad vakare tyliai verkdavau kamputyje? Aš suvokiau, koks brangus yra gyvenimas ir šansas, kurį išnaudoja nedaugelis. Suvokiau, kas yra mirtis, kokia brangi yra kiekviena minutė ar sekundė. Juk per kelias sekundes – aš praradau dalį savęs.
Praradau savo draugą, kuris niekada nebegrįš. Kaip iš dainos žodžių neišmesi, taip ir iš sonetų. V. Mačernis rašė: „Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą, tas nesutirps mirty...“. O jis sutirpo, nes sodri daina net nebuvo pradėta dainuoti, jis paprasčiausiai nesuspėjo. O aš noriu suspėti ir įrodyti visiems, kad nei vienas negali būti teisiamas dėl įsitikinimų – kaip mąsto, kuo tiki ir ką vertina. Aš taip pat tikiu, jog mirtis – tai ne pabaiga. Mirtis tai tik vienas pasibaigęs etapas, kurį pakeis naujas, dar nežinomas ir neplanuotas. Pasaulis ir gyvenimas nėra bedugnė. Mes nežinome, o kas, jeigu, gyvenimas tai tik mirimas, o mirimas – bus tikrasis gyvenimas? Negali būti, jog mūsų egzistencija su lig mirtimi ir pasibaigia. Aš, jis, ji, Jūs, mes visi – egzistuosim ir po mirties, tik galbūt ne tame pačiame kiaute, kitokiu pavidalu.
Todėl leiskit savo vaikams gyventi it sodrioje dainoje, padėkite išspręsti tas jų mažąsias problemas, būkite geriausiais draugais ir pašnekovais, jog galėtumėte kalbėtis giliausiomis temomis. Nebijokit ir palaikykit savo patį brangiausią turtą gyvenime – vaikus. Supraskite, jog ir jie turi jausmus, suvokia, kaip viskas yra trapu. Nepriimkite visko rimtai, nepagalvokite, jog aš šias savo „sviestuotas“ mintis taikau visiems tėvams. Aš jokiu būdu nesakau, jog nėra tų šiltų santykių tarp tėvų ir vaikų ar kiti nesupranta vaikų problemų ir šaiposi, kai jie nervinasi. Ne, tikrai ne. Aš tiesiog pasidalinau savo asmenine patirtimi, kai baiminausi verkti šalia, bijojau būti nesuprasta, slėpiau daugelį dalykų.
Tenoriu, jog galbūt suvoktumėte ir pamąstytumėte, ar Jūsų vaikas taip pat nekenčia kaip kentėjau aš, ar nemąsto apie patį blogiausią problemos sprendimą – mirtį, kurios pasekmių ištaisyti net su didžiausiais norais negalėtume. Susimąstykime.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.
| Pagalbos telefonai: | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64. |