Taigi, nesu moteris, kurios gyvenimo tikslas yra susirasti turtingą vyrą, pagimdyti vaiką ir taip užtikrinti materialinį pagrindą visam likusiam gyvenimui, na, arba iki tol, kol vaikui sukaks 18 metų, jeigu „meilė“ nepasiseks. Noriu aiškiai deklaruoti, kad jokiu būdu nesmerkiu tokių moterų. Kiekvienas esame savo gyvenimo šeimininkas, jeigu tai yra jų laimė, jei jos savo gyvenimui iškėlė būtent tokius tikslus, tai džiaugiuosi, kad joms pavyko įgyvendinti svajonę.
O manęs netenkina „pinigų maišai“. Turėjau progų apvynioti aplink pirštą kelis nusisekusius verslininkus, kurie netgi kaip vyrai buvo patrauklūs (nes jau su turtingu seniu net nedrįsčiau rodytis tėvams), neturėjo nei žmonų, nei vaikų, nei daug metų. Tačiau nebuvo chemijos. Supratau, kad nenoriu būti viena iš tų turtingų vyrų žmonų, kurios apsirengusios garsių dizainerių rūbais sėdi prašmatniose vakarienėse tuščiom, negyvybingom akim, kurių vyro kompanija nuobodi. Nenorėjau būti tiesiog graži žmona.
Iš gyvenimo noriu daugiau, noriu tikros meilės, mylinčio ir suprantančio vyro, kuris būtų man skirta antroji pusė. Dažnai girdžiu, kad galbūt keliu per didelius kriterijus, kad idealių nebūna. Bet ar man reikia idealaus? Man reikia vyro, kurį nuoširdžiai įsimylėčiau, dėl kurio norėčiau keistis į gerą, kuriuo norėčiau rūpintis ir atiduoti visą savo šilumą. Ir nesvarbu, dėl ko aš jį įsimylėsiu – ar dėl humoro jausmo, ar dėl gražaus kūno ar dėl galios, kurią jis demonstruoja, turėdamas pinigų. Juk meilei priežasties nereikia.
Nekenčiu mąstymo, kai žmonės šneka, kad santuoka – tai partnerystė, kad meilė yra nebūtinas komponentas. Tai kas aš, „UAB'as“, kuris ieško investuotojo vaikų gamybai? Ir ką, paskui belieka gyventi dėl vaikų, nes tik juo greičiausia pavyks mylėti?
Tai štai, kol kas ir gyvenu savo svajonėmis. Baigėsi dar vienas nevykęs romanas, ir toliau einu aukštai iškėlusi galvą. Nesvarbu, kad visos draugės jau baigia ištekėti, mano principai lieka su manim. Nepasiduosiu socialiniam spaudimui, kad moteris, kuriai daugiau nei 25-eri metai, jau turėtų turėti vyrą ir pirmą vaiką. Aš per daug save myliu, per daug kovoju dėl meilės, per daug graži ir sėkminga esu, kad atiduočiau savo likimą nemylinčiam vyrui.
Turiu už ką dėkoti gyvenimui. Per tuos kelerius metus, kai esu vieniša, patyriau daug gražių akimirkų, susipažinau su nuostabiais žmonėmis, supratau, kad turiu pasikliauti tik savimi, kad viskas gyvenime priklauso tik nuo manęs. Tai buvo vertingos gyvenimo pamokos. Ir kas dieną nesiliauju tobulėti, mokytis pozityvumo, džiaugtis kiekviena akimirka. Gal turiu dar kažką išmokti, kol ateis šventė ir į mano kiemą? Na, bet tikros meilės verta laukti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: