Turėdamas omeny šią Jungo mintį, laikau tai didžiai garbingu, bet tuo pačiu ir simbolišku įvykiu, kad man yra įteikiama Baltijos asamblėjos premija už profesionalų praeities vertybių perteikimą dailėje tradicinio ir šiuolaikinio meno kontekste ir baltų identiteto sklaidą pasaulyje.
Tapdamas trijose Baltijos šalyse išskirtu menininku, aš jaučiu ne tik džiaugsmą, bet ir sunkią atsakomybę, patikėtą man. Juk menininkas, pasak Jungo, yra atsakingas už pusiausvyros sugrąžinimą tautoms joms sunkiomis akimirkomis. Šiandien norėčiau pasinaudoti proga ir pakalbėti apie tą sunkią situaciją, kurioje jaučiu atsidūrusias mūsų nacijas.
Pasaulyje, kuriame kalbame apie padėties gerėjimą ir vystymąsi, aš iš tiesų jaučiu regresą. Aš matau mūsų visuomenes, ypač dabar, išbalansuotas ir sutrikusias. Mes atsidūrėme kraštutinėje situacijoje. Dėl manipuliacijų mus suparalyžiavo vienas iš primityviausių žmogaus instinktų – baimė. Ir kol mes neišeisime iš šios apgailėtinos būsenos, tol negalėsime progresuoti nei kaip individai, nei kaip visuomenės.
Jau seniai buvo aišku, jog jei nori atimti iš žmogaus laisves - turi jį įbauginti. Tik išsigandęs žmogus sutiks paaukoti savo ar kito laisves, kad išvengtų grėsmės. Mes matėme tai atsitinkant tiek antikinėje Romoje, tiek nacistinėje Vokietijoje. Ir, deja, Vakarų pasaulis neišmoko šios pamokos.
Šiandien Europa yra krečiama baimės karštinės. Mes bijome visko, pradedant terorizmu ar pasaulinio atšilimo, baigiant kitataučiu ar homoseksualu. Laisvos Europos žmonės dideliu greičiu žengia į baimės kultūros nelaisvę, tokiu būdu apribodami savo potencialą. Šis trumpas sunkumų laikotarpis – ekonominė krizė, Europos sąjungos vidaus sienų atsivėrimas parodė, jog Europa kaip bendruomenė dar yra silpna.
Akivaizdžiai matome baimės sukeltus padarinius Rytų ir Vakarų Europoje. Vakaruose vis stiprėja ultra - dešinieji judėjimai, grasinantys „sugrūsti“ Rytų europiečius į jiems priklausančią vietą, tuo tarpu nuskurdinta Rytų Europos bendruomenė lieja baimės dėl ateities sukeltą pagiežą ant kiekvieno nors kiek įdomaus ar nors kiek kitaip mąstančio individo. Tokiu būdu mūsų senasis žemynas iš pažadėtosios žemės vis didesniu greičiu virsta baimės ir nelaisvės pragaru.
Ka gi tai turi bendro su menu? Su menu tai siejasi dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, kaip jau minėjau, kaip menininkas esu labai jautrus visuomenės pusiausvyros praradimui ir dėl to kiekvienas ėjimas į kraštutinumą visada labai stipriai ir tiesiogiai veikia menininką. Iš kitos pusės, turbūt daugelis čia esančių supranta, jog menas gali klestėti tik visiškai laisvoje ir tolerantiškoje aplinkoje.
Aš esu iš menininkų kartos, kuriems teko kurti sovietmečiu ir galiu jums pasakyti iš savo patirties, kad menui nėra žalingesnio dalyko už rėžimus, kuriuose nėra laisvės. Na, o šiandien mes ir judame prie vieno iš tokių režimų, bandydami užsitikrinti socialinį ar finansinį saugumą. Vienas iš šiuolaikinės demokratijos tėvų, Bendžaminas Franklinas, yra teisingai pasakęs, jog visuomenės, kurios paaukos laisvę dėl saugumo, neteks abiejų išvardintų dalykų.
Dėl to aš dar kartą noriu pabrėžti, kaip yra svarbu šiandien, šią sunkią akimirką, neleisti, kad mus apimtų visuotinis baimės ir panikos jausmas, verčiantis ieškoti saugumo bet kokia kaina.
Jūs klausiate manęs, o ką gi mes galime padaryti? Atsakymas dar kartą slypi Jungo mintyse. Sunkiomis visuomenei kraštutinumų akimirkomis mes privalome atsigręžti į meną. Jį puoselėti ir juo tikėti labiau nei bet kada. Menas yra švyturys tamsiais baimės laikais. Tik menas gali parodyti visuomenei laisvės, saviraiškos, kitoniškumo vertę. Nes menas jau pats iš savęs yra įdomus tik būdamas kitoks ir netikėtas ir dėl to skatina toleranciją. Ir tik menininkai, tie nepramintomis pakelėmis vaikštantys žmonės, šiandien gali parodyti kelią, vedantį iš baimės ir neapykantos greitkelio, išmindžioto paklaikusios ir neapkenčiančios bandos.
Taigi turint omeny baimės kultūros grėsmę bei meno svarbą tokią akimirką, leiskite man priimant šią garbinga premiją ir padaryti pirmąjį man patikėtos pusiausvyros atstatytojo misijos darbą ir pakviesti jus pamiršti baimę ir neapykantą bei pajusti pasaulio įvairovę ir grožį apžiūrint mano rankomis sukurtus kūrinius, išreikštus mūsų visų bendros pasąmonės archetipus, rodančius tikrąjį pusiausvyros ir balanso kelią.
Antano Žukausko kalba atsiimant Baltijos Asamblėjos premiją, spalio 23 dieną Rygoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!