aA
Savo tinklaraštyje ne kartą esu rašiusi įvairius pamintijimus apie vaikų auginimo ypatumus, vienokius ar kitokius aspektus, o šįsyk pamėginsiu atsakyti, sunku ar ne auginti du vaikučius.
Šeima

Puikiai prisimenu skaitytojos straipsnį „Ką nutyli supermamos?“, kuriame taikliai ir tiesiai išdėstyta mamų tapimo supermamomis strategija. Kitos skaitytojos straipsnis „Dirbu mama 24 valandas“ man pasirodė kiek primenantis virkavimus, tačiau įžiebė diskusijas, o dar vienas skaitytojos, neturinčios vaikų, straipsnis apie augančią monstrų kartą buvo paskutinis lašas, tapęs puikiu pretekstu ir man „užlipti ant statinės“.

Priešingai negu daugelis mamų, vaikų susilaukiau toli gražu ne būdama karjeros aukštumose ir net nekopdama jos laiptais, o tiesiog iškart po mokyklos, todėl apie sugriuvusius karjeros planus ir neužimtus direktorių postus nelabai ką galiu pasakyti. Kai bendrakursiai ir buvę bendraklasiai džiaugėsi įpusėjusiu pirmuoju kursu, mudu su vyru vieną beprasidedančio pavasario pavakarę pradėjome sūpuoti dukrytę – tyliai, jaukiai, pažįstamoje aplinkoje – su dar keturių artimų žmonių kompanija. Kaip viskas vyko ir truko, išsamiai nepasakosiu – ne tiek dėl savęs, kiek dėl tų, kurie mėgsta prie kompiuterių ekranų užkandžiauti.

Į šį pasaulį ateinančią dukrą pasitikome abu su vyru ir, kaip vėliau parodė praktika, tai buvo nepakartojamas potyris. Santykis su vyru ne tik pagerėjo, bet ir tapo gilesnis. Bėgant pirmiesiems mėnesiams ne sykį, dukrai užsnūdus, prisimindavome jos kelionę ir ką ji davė man, ką davė vyrui, ką vienas apie kitą sužinojome naujo ir pažinome. Atrodytų, viskas kaip iš pasakos. Taip, beveik.

Pirmąją savaitę išvis protu sunkiai suvokiau, kad galima iki pietų vaikščioti su pižama ir reikia mokytis valgyti kaire ranka. Aišku, tekdavo keltis naktimis, pervystyti ar pamaitinti mažylę, kartais vakarais ir dieglių pasitaikydavo, o mažoji labiau mėgo būti nešiojama tėčio. Tačiau manęs tai į depresiją nenuvarė, priešingai, džiaugiausi besiformuojančiu tėčio ir dukros ryšiu, o savo trūkumus „nurašiau“ į lentynėlę „niekas negimsta mokėdamas būti mama“.

Dukrai nesulaukus nė 2 mėnesių išvykome į kelionę. Buvo studentų folkloro festivalis, keliavome ansamblio autobusu į pajūrį ir viskas praėjo šauniai. Dukra didžiąją kelionės dalį praleido ant ansambliečių rankų, nes daugelis nebuvo laikę tokio mažo lėliuko. Netrukus atėjo vasara, vyras išvyko padirbėti, o mudvi patraukėme į stovyklas.

Tą vasarą suskaičiavau bent tris stovyklas ir vieną festivalį. Visur keliavau be automoblio ir su kuprine, pilna vystyklų. Romantika? Ne, tiesiog gyvenimo būdas kaip vegetarizmas. Atėjus šaltajam periodui kiek aprimome. Aš užsiėmiau vaikjuosčių marginimu batika, o tam reikėjo laiko. Keliavome mažiau, bet keliones pakeitė užsiėmimai – baseinai, pasidainavimai ir, aišku, mamų ratai, nes tai vienintelė vieta, kurioje galėdavau valandą drąsiai šnekėti apie vystyklus, vaikelio bandymus ropoti, stotis ir pašnekovėms būdavo įdomu. Atėjus dar vienai vasarai ją pasitikome ir palydėjome dviračiais. Pusantrų metų motinystės davė peno apmąstymams, ką studijuoti, mintys vis krypo prie akušerijos, tad po ilgų mąstymų ir diskusijų vieną rytą sėdau į traukinį „Vilnius–Kaunas“ ir iškeliavau į studijas.

Taip, į studijas važinėjau visus metus, beveik kasdien, dukrai tebuvo pusantrų. Dalį laiko su ja praleisdavo vyras, kartais vesdavau į valandinį darželį, kitąsyk tardavomės su draugėmis. Iš tiesų jos ir vyras buvo ta mano „komanda“, apie kurią šnekėjo „Ką nutyli supermamos?“ autorė. Neilgai trukus vėl pradėjau lauktis, tačiau įprasti nėštumo palydovai neapkartino nei studijų, nei gyvenimo.

Rudenį laukiau žiemos – Kalėdų ir sesijos, žiemą – pavasario, naujo semestro, dukros gimtadienio, pavasarį – vasaros, praktikos ir antro vaikelio gimimo. Mažasis pasibeldė per patį vasaros vaiskumą ir karštumą, netrukus jau mokiausi apsieiti namuose su dviem mažaisiais. Ar buvo lengva? Ne.

Vyras į darbą išėjo po savaitės vaikeliui gimus, draugių sirgo vaikai ir jos apsikrovė reikalais, mamos dirbo. Pagalbos trūkumą kompensavau svečių priiminėjimu ištisą mėnesį. Dar turėjau vilčių ir į mokslus grįžti, tačiau atėjęs ruduo aiškiai parodė, kad 1,5 mėnesio – tai ne 1,5 metų. Galiausiai pasiėmusi akademines atostogas auginau abu vaikus, o savaitgaliais pradėjau dalyvauti pirmuosiuose dulų (gimties seserų) mokymuose.

Galbūt sunkiausias buvo rudens ir žiemos periodas, mat mažasis didelės kantrybės, kol mudvi su vyresniąja plaudavom indus ar ruošdavome valgyti, neturėjo. Kai mažasis išmoko ropoti ir sėstis, tapo puikiu žaidimų kompanionu dukrai, kol jie kuisdavo žaisluose, aš ramiai susitvarkydavau savo ir namų reikalus.

Šiandien mažieji jau paūgėjo, aš grįžau į studijas. Aišku, ir vieneri metai ne pusantrų, o vaikas vaikui nelygu, tačiau, kol yra bent minimalios galimybės tęsti mokslus, stengiuosi jas maksimaliai išnaudoti. Mažieji tarpusavyje sutaria daugiau negu puikiai, abu neretai užpildo namus savo juoku, dukra nė sykio nėra užvožusi ar nustūmusi brolio vien tam, kad sulauktų mano dėmesio. Nėra ir lindusi prie svetimų ar kėlusi scenų kavinėse bei parduotuvėse, išskyrus keletą atvejų, kai buvo pervargusi.

Dažniausiai prie vaikų mėgsta lįsti aplinkiniai – senyvos moterys. Nepatyrėme ir garsiųjų vienų, dvejų ir trejų metų krizių, nors draugai, turintys šiek tiek vyresnius vaikus, mudu su vyru jau buvo nušvietę apie jas ir vis sakydavo: „Ruoškitės, pamatysit, neaplenks ir jūsų“. Deja, bet krizės aplenkė, o retsykiais aplanko tik ožiai. Galbūt taip yra dėl to, kad kalbamės ir elgiamės su dukra kaip su suaugusia ir negailime laiko paaiškinti vienų ar kitų dalykų, pavyzdžiui, kad saldainiuose pilna cukraus, nuo kurio genda dantys, dėl to valgyti saldainius dažnai yra nesveika.

Vertiname vaikų kūrybą – šalia kitų paveikslų ar nuotraukų pasikabiname jų piešinius, kad žinotų, jog tapo ne prasčiau nei šiuolaikinio meno profesionalai. Paskutinis atvejis, kai vestuvėse vaikai patys susigalvojo veiklos ir žaidė už mūsų matymo lauko ribų, tik dar sykį paliudijo, kad net ir du vaikai mūsų gyvenimo ir vaikų auginimo stilius nepakeitė.

Auginame juos laisvai, neretai esame priskiriami prie tų „egzotiškų“ ar „nesveikų“ tėvų, tačiau kol kas viskas tik į naudą visiems. Ar esu laiminga? Taip, be galo, nes vaikų dėka atradau tai, ką noriu veikti „kai užaugsiu“, atradau savo sritį, pašaukimą, žmones ir išmokau to, ko nemoko nei vidurinėje, nei aukštojoje. Džiaugiuosi, kad jau turiu šeimą, nes nesvarbu kas, bet tai yra tas branduolys, ta palaikymo komanda, kuri motyvuoja daryti iš širdies, judėti į priekį ir niekada nesustoti ir nesvarbu, kas aplinkui, lygiai taip pat džiaugiuosi, kad tai yra mano ir vyro bendro darbo vaisius, mūsų kūryba. Nesakau, kad auginti vaikus lengva. Visko būna, kartais ir santykiai ar atmosfera banguoja kaip sinusoidė, tačiau nėra namų be dūmų, o dūmai gali būti ir nuo židinio, ir nuo gaisro.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Meilė iš pirmo žvilgsnio: atsiliepk, gražuole, raudona suknele (106)

Idėja apie romantiškai susiklostančią meilę iš pirmo žvilgsnio bent kartą gyvenime, matyt, yra...

Šeimos pajamos – 2000 eurų: papasakojo, kaip išgyvena ir kam daugiausiai išleidžia (137)

Keli straipsniai pasirodė, kaip išgyvena iš 650 eurų , kaip sutaupo 400 eurų, uždirbdamas 466...

Pasidalijo išgyvenimo patirtimi: uždirbu 466 eurus, kas mėnesį sutaupau 400 (1117)

Turbūt daug kam perskaičius rašinio pavadinimą kilo klausimas „kas čia per nesąmonė?“,...

Meilės trikampis: nenoriu būti meiluže, bet jei paskambinsi, atsiliepsiu (39)

Esu trikampyje. Kaip jaučiuosi? Lyg kampe. Patarti, kaip meilės ir pasitikėjimo neįsprausti į...

Vokietijos pilietis Lietuvoje pasijuto diskriminuojamas (69)

Esu Vokietijos pilietis ir turiu 2009 metais Lietuvos migracijos tarnybos išduotą nuolatinio...

Top naujienos

(Ne)Grįžtu. Apie tradicijas mirusįjį šarvoti lovoje ir emigracijoje palaidotus lietuvius (8)

Kai kurie nė neketina grįžti iš emigracijos, kiti apie tai svajoja dešimtmetį, o dar kiti...

Sunku patikėti, kokios Lietuvoje atliekamos operacijos: žmogus bent pusvalandį kalba ir juda atvertu galvos skalpu (1)

Įsivaizduokite: jums operuoja smegenis , gydytojai bando pašalinti auglį. Nemenkas iššūkis ir...

Rimvydas Valatka. Antrasis Mesijo atėjimas – iš Rusnės betliejaus (483)

Vieni statė postamentus Raiteliui ir Basanavičiui. Kiti už valdiškus pinigus statėsi estakadą...

Lietuvis per mėnesį uždirba 4 tūkst. eurų: jo išskirtinis talentas stebina pasaulį (3)

„Mes pradėjom nuo nekilnojamojo turto, o dabar jau esame gana gerai įsitvirtinę ir tarptautinio...

Nepraleiskite įspūdingo reginio: danguje užtems kruvinasis Mėnulis

Šią naktį nepamirškite pakelti akių į dangų ir nepraleiskite progos išvysti visišką Mėnulio...

Skandalas Žiežmarių gimnazijoje: paviešinti pamokos garso įrašai verčia krūptelėti papildyta direktorės ir švietimo ministro komentaru (2144)

Šeštadienio vakarą Žiežmarių gimnaziją apgaubė tamsus šešėlis – mokymo įstaigos...

Drama iki paskutinių sekundžių: „Žalgiris“ vos išsikapstė mače su „Nevėžiu“ (60)

Po labai svarbios pergalės Eurolygoje Kauno „Žalgiris“ (16-2) „Betsafe- LKL “ čempionate...

Feisbuko fenomenas Laurynas Maybach merginos ieško jau 6 metus: lietuvės – barakudos, todėl planuoja emigruoti (385)

Daug lietuvių dėmesio internete sulaukiantis Laurynas Maybach socialiniuose tinkluose kuria vaizdo...

Užkalnio nuosprendis: restoranas daro daugiau blogo negu gero (88)

Azijos restoranų Lietuvoje (na gerai, Vilniuje) yra tiek, kad jie jau nieko nebestebina ir greitai...

Fantastiška metų pradžia: Rapšys pasirodymą Belgijoje užbaigė dar vienu auksiniu finišu bronza – Šidlauskui (4)

Antverpene (Belgija) vykstančių 16-ųjų tarptautinių plaukimo varžybų „Flanders Cup“ vyrų...