Pirmoji valstybinė institucija, su kuria susiduria jaunas žmogus yra mokykla. Ne tik siaubingai žemas švietimo lygis Lietuvoje, tačiau ir žmogaus vidinės vertės menkinimas mokyklose lemia potencialiausių atsitraukimą ir emigraciją. Kitos institucijos tęsia mokyklą, o institucijų veikla priklauso nuo žmogaus. Todėl esminiai mokyklos principai persimato ne tik kitose institucijoje, bet atskleidžia ir lietuvio esmę.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Svarbu pažymėti, kad skirtingos mokyklos – skirtingos figūros ir kiek kitokie pasakojimai, tačiau esminiai pasikartojantys dalykai yra tie patys. Todėl daugiausiai naudojami vienos vidurinės Lietuvos mokyklos pavyzdžiai atskleis bendrus mokyklos principus. Būtina pažymėti, kad savo dalyką išmanantis eruditas (moksleivis ar mokytojas) nepaneigia dresūros sistemos.

Lietuvos mokyklos esmė yra dresūra. Lietuvos mokyklose dresuojamas paklusnus, lengvai prisitaikantis, žemo sąmoningumo žmogus. Lietuvos mokyklų sistemos varomoji jėga yra išorinė kontrolė ir baimė. Laimingiausi mokiniai mokykloje būna sužinoję, kad nėra pamokų – nesvarbu, ar mokytoja insultą patyrė, ar ranką susilaužė. Mokomasi tol, kol kontroliuojama. Todėl dažniausiai labiausiai vertinami griežti, žinias įperšantys mokytojai. Ir tėvai, ir mokytojai supranta, kad kuo stpriau kontroliuoji, tuo geresni vaiko mokymosi rezultatai.

Kai jaunam žmogui, baigiančiam mokyklą reikia rinktis, ką veikti gyvenime, dažniausiai jį ištinka panika: tai būna pirmas rimtas klausimas, kurį kelia mokykla. Jis nežino, kodėl eina į mokyklą, bet žino, kad PRIVALO. Jis nežino, kodėl mokosi, bet žino, kad REIKIA. Svarbu yra ne tai, kad jaunuoliai, baigiantys mokyklą, nežino, ką nori daryti. Svarbu yra tai, kad mokykla tokius klausimus sprendžia psichologiniais testais – dešimtoje klasėje atsiunčia į klasę tetą, kuri „apskaičiuoja“ moksleivio gebėjimus ir pasako, kuo jis bus „užaugęs“. Klausimai „kodėl aš mokausi dėstomus dalykus?“, „kodėl man tai turėtų būti svarbu?“ išvis nekeliami. Todėl atsakymas į klausimą „kaip ugdyti gabiausius?“ kol kas yra toks – neleisti jų į mokyklą.

Mokykloje atskiro žmogaus vidinės vertės, jos tausojimo nėra. Mokykloje nuolat kartojama „Turi būti kaip visi“. Su visais dalyvauti šimtadienyje, paskutiniame skambutyje ir pan. Perskaičiusi mokyklos taisykles, sužinojau, kad neprivalau. Tačiau yra nurodyta, kad mergaitės šventinėmis dienomis – tik su kūno spalvos pėdkelnėmis ir jokių kelnių (!), nurodyta, kad mokyklos emblemą privalu nešioti viršutinės kišenėlės vietoje kairėje pusėje. „Tai – mokinio pareiga“, – skelbia mokyklos taisyklės.

Kai pasakiau direktoriui, kad jokiam šimtadieny dalyvauti neprivalau, jis man sako: „Negražu šitaip. Juk turi būti parodyta pagarba.“ Kodėl pagarbą „reikia“ parodyti? Nepaklūstant vienam, stringa visa dresūros sistema: moksleiviai pradeda badytis pirštais ir klausti – „kodėl jis gali nedalyvauti, o aš ne?“ O mokyklos vadovas, nujausdamas chaosą, griežtai sustabdo laisvą judėjimą.

Kai paprašiau pakeisti lietuvių kalbos mokytoją, prašyme turėjau įvardinti motyvus. Parašiau, kad mokykloje yra vieša paslaptis kad tokios ir tokios mokytojos mokiniai negerbia, todėl jos pamokų metu yra sudėtinga dirbti. Mokyklos administracija paskelbė verdiktą, kad pereiti pas kitą mokytoją negaliu. Kodėl? Nes vienam išėjus, užsimanys ir kiti. Žinoma, jie man taip nepasakė. Išreiškė tai kitokiu būdu: perskaitęs prašymą mokyklos vadovas grasino, kad mokytojos vyras paduos mane į teismą. Mokytojai, kovoję dėl geresnių darbo sąlygų, taip pat susilaukė D. Pavalkio atsako. „Kai kurie streikuojantys mokytojai nusipelnė teismo,“ – sakė jis.

Kitas svarbus aspektas – Lietuvos mokyklose ne tik varžoma laisvė, tačiau lygybė („kaip visi“) yra autokratiška. Skirtingi luomai, skirtingos lygybės: moksleiviai lygūs tik tarp moksleivių, mokytojai tik tarp mokytojų ir t.t. Griežti hierarchiniai santykiai kuria įtampą ir baimę, nepasitikėjimą. Tai ne tik nekuria vidinės vertės, bet ją menkina ir žlugdo.

Kas atsitinka su jautresniais mokiniais? Taip yra, kad jie dažniausiai ir subtilesni, kūrybiškesni, labiau linkę į mąstymą. Iš mano pažįstamų vienas du kartus dar mokydamasis mokykloje bandė žudytis, gulėjo psichiatrinėje, gėrė vaistus, dabar išvyko dirbti į užsienį, studijuoti niekur neketina. Kitas ištvėrė be vaistų ir psichiatrijos, bet savo savižudybę jau irgi yra suplanavęs. Trečias mokykloje buvo vartojo vaistus, apsiėjo be psichiatrinės.

Dažniausiai iš nevilties moksleiviai pradeda slopinti save patys narkotikais, alkoholiu. Patyčios, pyktis yra pasekmė žmogaus vidinės vertės paniekinimo. Todėl pastangos sustabdyti patyčias „demokratinėmis“ priemonėmis (prevencinėmis programomis) autokratiškoje, hierarchinėje sistemoje yra bevaisės. Dresūros sistemoje efektyvesnis būdas yra „kirsti atgal“.

Išdresuotas toks žmogus – įbaugintas, tuščiavertis, paklusnus ir dar žemo sąmoningumo – visokiais būdais bando užpildyti vidines skyles ir pasijausti saugiai. Todėl Lietuvoje tiek daug savižudžių, prasigėrusių, aršių ir plėšikiškų, dažnai apsivogusių ir labai nelaimingų. Tai – dresūros pasekmė.

Lietuvos mokyklos yra aptamsos (net ne susikompromitavusios apšvietos) mokyklos – jos siaubingai bijo šviesos. Mokykloje, kurioje mokiausi, vyko auditas – ji keitė savo „statusą“ į gimnaziją. Apklausiami mokiniai vertino pamokų kokybę, mokytojų darbą.

Dieną prieš apklausą direktoriaus pavaduotoja mums pasakė, ką ir kaip rašyti apklausų metu. Ir pagrasino: jeigu rašysite apie prastus mokytojus, nekokybiškas pamokas, „netapsime“ gimnazija. Mokykla akreditavosi, gavo gimnazijos statusą. Pabrėžiu, paklusnumas dresūros sistemoje yra puikiai išvystytas. Kas pasikeitė, kai mokykla „tapo“ gimnazija? Tik iškaba ir popieriuose fiksuojami dalykai. Pamokų kokybė, mokytojų darbas nepagerėjo.

Kai nuvažiavau į Nacionalinę Mokyklų Vertinimo Agentūrą ir papasakojau vadovui apie mokiniams liepiančią meluoti pavaduotoją, audito metu kurtą fasadą, jis linksėjo ir sakė: „Mes žinom, kad mokyklos taip akredituojasi“.

Iškart po audito, mokykloje susidūriau su žurnalistais iš televizijos, atvykusiais pafilmuoti mokinių ir direktorių. Jie paprašė manęs pakalbėti apie mokyklą. Sutikau, tačiau pasirodo, kad scenarijus, ką man sakyti, buvo jau paruošas – pasakoti tik gerąsias patirtis. Kai pasakiau, kad savęs neribosiu, jie atsisakė, nes televizijos direktorius perfiltruoja ir ką vaikai negražiai apie mokyklą kalba, pašalina.

O vieno Švietimo ir mokslo ministerijos departamento vadovui pasakojau, kad noriu viešinti mokinių patirtis. Šis pasiūlė naudotis departamento archyvais, nes jau yra ir prifilmuota ir prirašyta. Tai – sėkmės istorijos ir pozityvūs pasakojimai. Politkorektiška ir tik apie gerąsias patirtis, šiukštu apie blogąsias – tokia yra mūsų valstybinė politika, kuri tęsiasi visose institucijose. Mes ne klausiame, „ką darome neteisingai“ ir „ką turėtume daryti, kad ištaisytume klaidas“, bet kalbame „kaip turėtų būti“. Aptamsos sistema nėra švietimo sistema. Užsimerkus šviesiau nepasidaro.

1989 metais „Tautinės mokyklos“ koncepcijoje rašyta: švietimo sistema yra per daug „centralizuota, dehumanizuota, nedemokratiška. Ji nekuria tvirtų dorovės pagrindų: vyrauja žodiniai ir autoriniai ugdymo metodai; besiformuojančios individualybės niveliuojamos ir standartizuojamos. Auklėjimo pagrindu tapo konformizmas – individo prisitaikymas prie iš anksto numatyto tobulos visuomenės modelio.“

Įvardintos esminės mokyklos problemos reiškė pastangas atsisakyti sovietinės mokyklos sistemos ir kurti naują, lietuvišką kultūrą ir švietimą. Praėjo 26 metai. Būtų puiku, jeigu bent vieną punktelį galėtume kaip įveiktą problemą išbraukti.

Per šiuos nepriklausomybės metus švietimo sistema kokybės atžvilgiu nė kiek nepagerėjo. Lietuvos švietimo istorijoje norėjimų pasakų kūrimas yra menkavertė, daug popieriaus ir pinigų kainuojanti veikla. Lietuvos švietimo sistemą pateisina tik jos realumas. Kiek reali Lietuvos mokykla yra vertingesnė palyginti su kokia nors norima, siekiama, išstenėta ir išmeluota, idealia mokykla, aprašyta švietimo strategijose ir programose?

Kodėl mes nepajudėjome į priekį? Buvęs švietimo ministras D. Pavalkis sakė – „neaišku, į kur mes einam“. Jis pažymi, kad numatyti tikslai nėra pakankami, tai tik tam tikros gairės, juo labiau, juos žmonių kalba pasakyti sudėtinga. Nejaugi? Tai, kad „neaišku, į kur mes einame“, jau yra pasekmė, ne priežastis APTAMSOS mokyklos. PRIEŽASTIS šio neaiškumo, neužtikrintumo ir trypčiojimo yra lietuvio nebranda.

Lietuvis nori vytis geriausiuosius švietime suomius, beveik kaimynus estus. Tačiau jo troškimas pasivyti, pralenkti ir pasirodyti prieš kitus kaimynus tampa svarbesnis už jo paties ir jo valstybės gerovę. Jausdamas nepilnavertiškumą, jis bijo pasirodyti netinkamai ir būti silpnesnis. Galiausiai lygindamas save nuolat nusivilia, kad yra silpnesnis ir iš nevilties pradeda vilktis iš paskos, netgi jausti frustraciją.

Tai puikiausiai atsiskleidžia švietime – vieną modelį iš danų nukopijuojame, kitą iš suomių, trečią iš britų ir turime kažkokią išsigimusią chimerą, kuria bauginami vaikai ir mokytojai mokyklose. Šis lietuvio mėgdžiojimas yra jo silpnumo išraiška. Kai nesugebėjimą daryti gera sau ir dėl savęs paties pakeičia noras pasirodyti geresniu ir dažnais atvejais noras daryti gera kitam (apsiseilėjusi tolerancija, kylanti iš silpnumo, ne iš stiprybės), tai jau pirmasis ženklas, kad jėgos ir stiprybės resursai yra išsekę.

Silpnas ir nesaugus lietuvis nori būti valdomas. Ar savo sukvailėjusio proto, ar ruso okupanto, ar turtuolio norvego, ar prezidentės D. Grybauskaitės kietos rankos. Lietuvio mentalitetas yra vergo mentalitetas ir jis nori būti dresuojamas. Lietuvos mokykla, o su ja ir lietuvių tauta kol kas glūdi aptamsoje.

Straipsnis parengtas (ir sutrumpintas) remiantis 2015 metų Santaros-Šviesos suvažiavime sakyta kalba.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Istorikas A. Vyšniauskas. Ką statysime vietoj nugriauto Lenino?

Artėjant Lukiškių aikštės atidarymui po rekonstrukcijos, žiniasklaidoje netyla diskusijos ką...

Ieškojo vaikino „Tinderyje“: papasakojo apie dažniausiai jų daromas klaidas (103)

Pradėsiu nuo to, kad man 25 – eri metai, gyvenu Kaune ir jau esu baigusi studijas. Beveik iš karto...

Septyniolikmetis suskaičiavo: verslą geriau kursiu užsienyje (55)

Verslas – įdomi ir pilna iššūkių veikla. Jis gali mano tikslus ir idėjas paversti realybe. Aš...

Pažįstamo atsiųsta nuoroda paskatino susimąstyti: Lietuvoje tik dirbdamas visą parą, uždirbsi kaip užsienyje? (61)

Vienas geras mano rusakalbis bičiulis į protingą mano telefoną atsiuntė Rusijos žiniasklaidos...

Mergina ar kompiuteriniai žaidimai? Jaunuolis priėmė sunkų sprendimą (157)

Niekada negalvojau, kad man taip gali nutikti. Aš turiu priklausomybę kompiuteriniams žaidimams....

Top naujienos

Galimi kandidatai į prezidentus pradėjo kalbėti tai, ką nori girdėti rinkėjai (30)

Galimi kandidatai prezidento rinkimuose pradėjo kalbėti apie socialinę atskirtį ir regionų...

Nemaloni staigmena degalinėje: už daugiau nei 30 prekių negalima mokėti kortele (60)

Į degalinę „Circle K“ užsukęs būrys užsieniečių susidūrė su nemalonia problema. Visiems...

T. Janonis. Šiai institucijai neverta skirti nė vieno euro (130)

Valstybinės žemės grobimas šiandien išgyvena aukso amžių. Tam laiko ir energijos negaili...

A. Avulio idėja Lietuvai: statykime vaikų darželius (127)

„ Hanner “ vadovas Arvydas Avulis siūlo imtis jaunų šeimų – nors piniginė parama gerai,...

Savaitgalį suksime laikrodžius: įvedamas žiemos laikas (117)

Jau šios savaitės pabaigoje, sekmadienį, Lietuvoje bus įvedamas žiemos laikas . Laikrodžio...

Mobiliojo ryšio operatoriai atliks paskutinį dažnių keitimo etapą: ką reikia žinoti

Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (RRT) informuoja, kad naktį iš spalio 27 d. į...

Šiurpi avarija Ukrainoje: artimas milijardierių šeimos draugas atskleidė kaltininkės atviravimus (8)

Šiurpios avarijos Charkove kaltininkė Aliona Zaiceva pripažįsta savo kaltę. Apie tai...

Balsavimas. Išrinkite geriausią 2017-ųjų seklį (2)

Pastarosiomis savaitėmis DELFI skelbė Policijos departamento konkursui „Metų seklys“ pateiktų...

R. Berankis: prieš savaitę nebūčiau patikėjęs, kad galiu žaisti finale (1)

Ričardas Berankis buvo labai arti pirmojo ATP 250 serijos turnyro trofėjaus. Visgi „Kremlin...