Abu susitikimai nestokojo entuziazmo. Žinoma, kalbant apie ateities planus tokios nuotaikos turbūt nieko nestebina, tačiau itin optimistiška pasirodė ir užsienio reikalų ministro paraiška, jog „Baltijos jūros šalys yra pavyzdys visai ES, kaip valstybių, tautų ir visuomenės grupių solidarumas gali padėti užtikrinti tvarų politinį ir ekonominį vystimąsi“. Šis teiginys, kuriame ypač pabrėžta Baltijos valstybių vienybė ir solidarumas, pasirodė ganėtinai keistas, turint omenyje dvidešimt metų trunkančią stagnaciją Lietuvos ir Latvijos (Estiją tarsi savaime eliminuojant dėl sėkmingai vykstančios skandinaviškos orientacijos) santykiuose bei neišnaudojamas bendradarbiavimo galimybes.
Lietuvoje vis dar beviltiškai bandoma remtis prieš daugiau nei dvidešimt metų egzistavusia, tačiau iškart po Nepriklausomybės atkūrimo išnykusia baltiškojo bendrumo dvasia, nepastebint, jog megzti dialogą daug sėkmingiau sekasi, kad ir su geografiškai bei kultūriškai tolima Gruzija.
Be abejo, šiandien Lietuvos pozicija Gruzijos atžvilgiu jau ne tokia tvirta kaip 2008 m. Dėl pasikeitusios tarptautinės sistemos padėties bei didžiųjų valstybių (ypač JAV) prioritetų, Pietų Osetijos ir Abchazijos klausimas pasaulio arenoje tapo tarsi primirštas. Maža to, mūsų šalies vidaus politikos pokyčiai taip pat vedė prie nuolankesnės politikos šiuo klausimu.
Ypač didelę reikšmę tam turėjo 2009 m. prezidento rinkimai, po kurių, užsienio politikai judant nuo besąlyginio pasitikėjimo JAV rytų kaimynystės gerinimo link, palankesnių santykių su Rusija vardan buvo sušvelnintas Lietuvos požiūris Rusijos – Gruzijos karo klausimu. Ir nors D. Grybauskaitė teigia, kad su Gruzija šiandien palaikomi geri santykiai, visiškai aišku, kad tai tikrai nėra viena iš svarbiausių prezidentės užsienio politikos krypčių ar principinių klausimų, kokiu ši problema buvo ir, kiek matome, tebėra V. Adamkui.
Tačiau net ir „suprastėję“ santykiai su Gruzija yra geresni nei „stabilus“ bendradarbiavimas su Latvija. Jei partnerystės su tolimąja šalimi šalininkų dar galima rasti Lietuvos politikos arenoje, tai santykiai su šiaurine kaimyne, rodos, apskritai niekam nerūpi. Tai įrodo ne tik vangus šio klausimo eskalavimas viešojoje erdvėje, bet ir galbūt neesminių, bet praktiniam bendradarbiavimui svarbių Seimo Tarpparlamentinių ryšių su šiomis šalimis grupių populiarumas – ryšių su Gruzija grupė turi 41 narį, su Latvija – 17. Kodėl nesame suinteresuoti užmegzti naudingų ir tvirtų santykių su kultūriškai, istoriškai ir geografiškai artimiausia mums valstybe?
Neseniai užsienio reikalų ministerijos išleistame pranešime apie Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo perspektyvas, trukdančiais bendradarbiauti veiksniais įvardijama skirtinga istorinė atmintis, religinė patirtis, skirtinga vidinė nacionalinė sudėtis ir t.t. Kadangi visi šie aspektai, bendradarbiaujant su Gruzija tampa greičiau privalumais nei trūkumais, galima būtų teigti, kad problema greičiausiai slypi ne išvardintuose veiksniuose, bet vidiniuose Lietuvos motyvuose.
Visų pirma, Lietuva Gruziją mato kaip dinamišką šalį, turinčią potencialą vystytis. Jau dabar joje jaučiamas stiprus progresas, ką premjeras ypatingai akcentuoja kalbėdamas apie pastarąjį savo vizitą Gruzijoje, pavyzdžiui, atsiliepdamas apie Batumio Visuomenės paslaugų centrą ir skatindamas tokį gerosios praktikos pavyzdį pritaikyti ir Lietuvoje. Maža to, ir šiandien patraukliai kaip partnerė atrodanti Gruzija dar kurį laiką turės erdvės tobulėti – ji nėra nei ES, nei NATO narė.
Tuo tarpu Latvija, greičiausiai, jau parodė ribotas savo galimybes ir iš jos artimiausiu metu nieko nebesitikima. Susidaro įspūdis, jog Lietuva investuoja į Gruziją – globoja ir užtaria, padeda „bręsti“ kaip europinei valstybei, tikėdamasi, kad galių santykiui tarp šių dviejų valstybių pasvirus į Gruzijos pusę, sulauks nusipelnytos paramos ir pagalbos. Dar daugiau, šiandieninėje situacijoje, bent jau santykiuose su Gruzija, Lietuva gali jaustis kažko pasiekusi ar šiek tiek pranašesnė – dalinti patarimus išlaikyti tempą vykdant reformas, atsakingai rengtis deryboms su ES bei skirti pakankamus administracinius resursus, tyliai užbaigdama mintį: „kaip, kad darėme mes“.
Žinoma, ne mažiau svarbus čia ir ekonominis motyvas. Lietuva palaiko Gruzijos derybas su ES dėl Asociacijos sutarties, laisvos prekybos ir bevizio režimo sutarčių, nes tai atvertų naujas rinkas Lietuvos verslui Gruzijoje bei sukurtų naujus ekonominius saitus, kai tuo tarpu Latvija ir taip jau yra viena pagrindinių eksporto bei importo partnerių.
Galiausiai, jei Lietuvai pavyktų pastebimai prisidėti prie Gruzijos įstojimo į NATO ar ES, tai pakeltų jos įvaizdį ne tik pačios Gruzijos, bet ir Europos akyse, tačiau vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad mažosios valstybės laisvai laviruoti gali tik tada, kai netrukdo didžiųjų interesams, todėl Lietuvos indėlis vykstant esminiams pokyčiams Gruzijoje jei ir būtų pastebėtas, tai tik kaip šalutinis veiksnys galingųjų valstybių sprendimų kontekste.
Gruzijai Lietuva visada liks viena iš valstybių, palaikiusių juos sunkią akimirką, be to būtent konflikto su Rusija metu užgimė tam tikras abiejų „nuskriaustųjų“ valstybių piliečių palankumas vieni kitiems, jei ne broliški tai bent pusbroliški santykiai tarp skirtingų šalių visuomenių.
Tačiau labai panaši situacija klostėsi ir Nepriklausomybės atgavimo metais, ar santykiuose su Gruzija nepasikartos Latvijos atvejis? Tai priklauso nuo to, ar greitai visuomenėje sunyks palankumas gruzinams. Kol jis egzistuos, taip nuolatos vis primindamas ir skatindamas peržiūrėti potencialias bendradarbiavimo galimybes, bei kol abi valstybės tikės susidarytomis apie viena kitą ateities vizijomis, tol Latvija mums gali taip ir likti tik nuolatinė, šalia egzistuojanti neišnaudota bendradarbiavimo galimybė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!