„Erasmus“ vakarėlis be gitaros – tai ne vakarėlis. Ir man su draugais labai patiko dainuoti daug ir garsiai. Vieną vakarą mergina iš mano draugų kompanijos – labai graži, žavinga ir muzikali lietuvė – norėjo padainuoti vieną lietuvišką dainą. Žinoma, nežinojau nei žodžių, nei akordų, bet vis tiek pabandėme. Kartais tokios akimirkos tiesiog įvyksta – kai viskas tiesiog sutampa. Mano pirma lietuviška daina – studentų virtuvėje Liverpulyje. Ta daina buvo „Rebelheart“ – „Kelias pas tave“. Dar kartą dainavome tą patį kūrinį vieną gražią dieną po trijų metų – mūsų vestuvėse. Vilniuje.
Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, muzika visur buvo aplink mane. Gal todėl, kad man gyvenimas be muzikos atrodo neįmanomas. Sovietiniame bute Fabijoniškėse iš kito kambario girdėjau Andrių Mamontovą (ir jo albumas paskui grodavo mano automobilyje Vokietijoje beveik kiekvieną dieną), gatvės grindiniuose jaučiau miesto ritmą, bare skambėjo saksofonas. Telšiuose įsimylėjau nuostabius „Keistuolius“, o vasaros miške klausiausi medžiuose šokančio vėjo ir šnabždančio ežero.
Dabar Lietuvoje gyvenu jau 7 metus ir suprantu, kad ši maža miela šalis turi daug ką parodyti. Čia pop-muzika nėra labai ypatinga, bet Violeta Urmana dainuoja operą kaip retas kitas pasaulyje, Vladimiras Tarasovas yra tikras džiazo meistras, tokie ansambliai kaip „Lietuva“ arba „Bel Canto“ yra tyras grožis, o bardų scena – labai stipri. Muzikinės grupės „Biplan“, „Karma“ ir „Marga Muzika“ yra puikios gyvo garso atlikėjos. Lietuva, mano nuomone, turi tris tarptautinės scenos vertas dainininkes – Alina Orlova, Ieva Narkutė ir Jazzu yra fantastiškos. Tad tikrai yra ką parodyti. Kaip gaila, kad pasaulis to nežino.
Jau seniai nebuvau jos koncerte, bet viena iš didžiausių mano lietuviškos muzikos meilių yra Aistė Smilgevičiūtė. Niekas neturi tokio skardaus balso. Jos žemaitiškas „Strazdas“ buvo neprilygstamai geriausia visų laikų Lietuvos daina „Eurovizijoje“, o jos vyras ir „Skylės“ lyderis Rokas kuria labai švelnius žodžius (tik paklausykit Aistės „Meilės dueto“ su Marijonu Mikutavičiumi iš roko operos „Jūratė ir Kastytis“). Beje, ji puikai interpretuoja ir vaikų dainas!
Lietuviai žino, kaip dainuoti, ypač kartu. Didžiausią įspūdį man paliko, kai daugybė žmonių dainavo Lietuvos himną prie Signatarų rūmų, ne euforijoje kaip kad krepšinio sirgaliai, bet ramiai, kaip šeima, pilna meilės. Aš myliu muziką – kaip gerai, kad Lietuvoje ji ant kiekvieno kampo.
Pabaigti norėčiau su labai gražiais žodžiais iš vienos dainos, kurią taip pat išgirdau pirmą kartą prieš dešimt metų Liverpulyje. Tai yra Jurgos daina „Nebijok“. Tada aš dar nesupratau, apie ką ji. Kaip gerai, kad lietuviška kalba jau nebėra man paslaptis:
„Mes su tavim turim naktį drąsos
Įsiklausyt į kalbą tamsos,
Lipt stogais ir žiūrėt žemyn
Kas brangu nebijok apkabint.“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti mintimis? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt!