Pradėsiu nuo pradžių... Lietuvoje baigęs mokyklą, nusprendžiau sukti tiesiai darbo keliu, nes visada buvau labai darbštus, jau nuo vaikystės visas vasaras praleisdavau pas ūkininką šienaudamas ir prižiūrėdamas jo galvijus.. Keistas sutapimas – prie vieno galvijo buvau taip prisirišęs (vardu buvo Stefanas), kad net sulaukęs pilnametystės pasidariau tatuiruotę.
Darbo nebijančiam žmogui ir Lietuvoje nėra sudėtinga susirasti darbą, todėl įsidarbinau dviračių fabrike, deja, visada yra „bet“. Algos. Mūsų šalyje jos labai skurdžios, o norėjau gyventj gerai ir greitai, todėl truputelį susitaupęs ir per pažįstamus gavęs garantijas dėl užtikrintos darbo vietos, susikroviau visą savo mantą ir įsėdau į mikriuką, važiuojantį į Angliją. Tai buvo lemtinga kelionė, nes joje sutikau dabartinę savo žmoną Gerdvilę.
Kai atvykau, draugai nenuvylė. Darbo buvo, tik noro turėk. Keistas faktas, dirbu ten iki šiol – tai popieriaus fabrikas. Pradėjau nuo pačio dugno, bet dabar esu skyriaus, atsakingo uz sąsiuvinius langeliais, supervisor (liet. vadovas).
Iš pradžių, brigados buvo sudaromos daugiausia iš lenkų ir lietuvių, bosai visus mėgo. Mano žmona dirbo grožio industrijoje, darė masažus tailandiečių masažo centre, dabar dirba namie, daro microbaidingus.
Po truputį viskas pradėjo blogėti, kai anglai suteikė darbo teisę rumunams, kurie numušė kainas iki neregėtų žemumų ir pradėjo išstumti lenkus ir lietuvius iš jų darbo vietų ir lyg to būtų maža, įvyko tas nelemtas BREXIT, po kurio anglai atrodo nusiėmė savo gerumo šydus ir pradėjo su mumis elgtis kaip su vergais..
Žmonės, su kuriais kiekvieną dieną gerdavau pieną, pradėjo net nebebendrauti darbo vietoje, įžeidinėti ir vadinti visokiais necenzūriniais žodžiais. Kartą palikau savo maistą ant stalo ir nuėjau nusiplauti rankų ir pamačiau per petį, kad vienas anglas priėjo ir spjovė į mano maistą... Man buvo be galo skaudu.. Pradėjo labai trikdyti darbą, nors žino, kad mūsų cechas spausdina tik langeliais sąsiuvinius, jie pradėjo maištauti ir įmaišyti su eilutėmis, taip trikdydami visą produkcijos darbą.
Viso šito didžiausias finalas, kai darbo vadovas pasikvietė į kabinetą ir pareiškė, kad pradės mokėti mažiau. Man labai labai skaudu dėl to, nes atidaviau savo geriausius jaunystės metus, todėl, mielas lietuvi, prieš emigruodamas pagalvok, ar tikrai tam esi pasiruošęs...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.