Bet aš jums pasakysiu tai, ko niekas, bent jau viešojoje erdvėje, iki šiol nebuvo pasakęs: lietuvių emigracija buvo užkoduota Lietuvos troškime tapti Europos Sąjungos nare. Priminsiu pamiršusiems, kad Lietuva į tą traukinį, kur Šengeno zona ir euro zona buvo neprivalomos narystės sąlygos, nepateko.
Kai valstybė nebegali vykdyti savarankiškos monetarinės politikos (o Lietuva monetarinės politikos nevykdo jau beveik dešimt metų), t.y. negali laisvai reguliuoti savo valiutos kurso, ji netenka vieno svarbiausių įrankių reguliuoti savo ekonomiką.
Ekonomikos reguliavimo niuansus suprato tie išminčiai, kurie padėjo Eurospos Sąjungos pamatus. Ir sprendimas, kaip suvienodinti skirtingų valstybių, tačiau vienos ekonominės bendrijos narių, ekonomikų vystymąsi, buvo rastas. Ir tas sprendimas buvo EMIGRACIJA. Darbo jėgos persikėlimas iš vienos valstybės į kitą, kad išlygintų (kiek tai yra įmanoma) valstybėse narėse egzistuojantį pragyvenimo lygį (atlyginimus, kainas ir pan.). Nejaugi Lietuvos ekonomistai nesidomėjo Europos Sąjungos ir euro zonos veikimo principais, prieš pareikšdami savo nuomonę Lietuvos narystės ES klausimu?
Teoriškai buvo kalbama, kad šis sprendimas (darbo jėgos persikėlimas) yra nevykęs, nes žmogus yra linkęs prisirišti prie gyvenamosios vietos, žmogui sunku prisitaikyti prie naujos kultūros, sunku išmokti svetimos kalbos.
Tačiau lietuviai šią nuomonę pavertė mitu! Jei tik yra noro, mes, lietuviai, kalbam angliškai, norvegiškai, švediškai, vokiškai ir prancūziškai. Pagyvenę pusę metų Airijoje laikome save labiau airiais nei lietuviais. Ir iš principo tai reiškia ne tai, kad mes esame blogi lietuviai, o tai, kad mes esame patys tikriausiai Europos Sąjungos piliečiai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!