Keliaudama į knygų mugę vis tikiuosi, jog būtent tokius žmones ten ir sutiksiu. Tuos, kurie knygą, ne kaip vienas mano pažįstamas, perka tik tokiu atveju, jei viršelis gražus. Tokius, kurie knygas, kaip mergina, sutikta mugei pasibaigus belaukiant autobuso, retkarčiais bibliotekose renkasi pagal tai, ar labai ji nuskurusi - suprask, vadinasi ją lietė daug rankų, ir, galima daryti prielaidą, dėl tos priežasties, jog ji verta dėmesio. Žodžiu, trumpai tariant, per šią mugę tikiuosi vaikščioti tarp bent jau iš dalies bendrus interesus ir požiūrį turinčių skaitytojų.
Dėstydama savo pastebėjimus, o gal labiau tiktų sakyti – papasakodama vieną niuansą, kalbėsiu ne apie pristatomas knygas - jas puikiausiai nušvies ar jau tai padarė žinovai ir kritikai. Kalbėsiu apie pagarbą. Ir tai, jog niekada nenuslėpsi savosios asmenybės bei kultūros lygio. Neslėpkime, jog nors visi ir gerbiame bei džiaugiamės Lietuvos literatūros istorijoje galėdami minėti Kristijono Donelaičio vardą, teko kalbėti (net ir šiandien) su ne vienu žmogumi, kuris nuoširdžiai prisipažino - gerbiamo K. Donelaičio tekstai jau gana nuobodūs, sunkiai skaitomi šiuolaikiniam žmogui. Didžioji dauguma moksleivių kaip privalomąjį kūrinį jį kremta karčiai ir per prievartą. Ne išimtis ir aš. Mokykloje taip ir nesugebėjau įveikti visų „Metų“. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog nevertinu šį kūrinį parašiusios iškilios asmenybės.
Nudžiugau mugės programoje išvydusi nuostabų renginį - fragmentus iš „Metų“ skaitys dar nuostabesnis aktorius Rolandas Kazlas, o skaitymus pagyvins varinių pučiamųjų kvintetas. Pagalvojau, kas begali būti geriau - muzika, mūsų tautos istorijai svarbūs žodžiai, teatras
susijungia į vieną. O kas puikiausia - galimybė „Metus“ suvokti visai kitaip - gyvai, naujai.
Teatras, opera, koncertai skirti pramogai. Žiūrovas, nusipirkęs bilietą, nori atsipalaiduoti ir nekvaršinti sau galvos. O aš iš tų, kurie nori suprasti. Niekada į teatrą ar kitokio tipo renginius nėjau su „duonos ir žaidimų“ nuostata. Prieš tai visada domėdavausi tam, kad kuo geriau suvokčiau bandytą perteikti mintį.
Prisipažinsiu, šį kartą prieš eidama į šią „poetinę-muzikinę pramonę“ „Metų“ neperskaičiau. Tačiau renginio metu gerte gėriau kiekvieną muzikantų bei aktoriaus garsą bei judesį. Klausydama sunkiai suprantamo teksto nejučiomis ėmiau galvoti: kiek dienų šie muzikantai praleido, kol išmoko šitaip valdyti rankose laikomus pučiamuosius instrumentus, kiek dienų, kol kiekvienam žinomas aktorius beveik nė nežvilgtelėdamas į daugybe šiuolaikiniam žmogui nesuprantamų žodžių primargintą tekstą ėmė gebėti berti lyg savas mintis.
Galvojau, kiek daug įdirbio, kiek daug pastangų ir nuoširdumo regėti dabar ir čia, ant 5.1 konferencijų salės scenos. Turbūt vien dėl šių priežasčių nepajusti teigiamos atmosferos buvo neįmanoma. Kol suvokiau, jog yra tokių, kurie apie šiuos dalykus nė nesusimąstė, o, greičiausiai, tik atėjo pažiūrėti į žinomą aktorių, greičiausia tam, jog savo sąraše užsidėtų pliusiuką, lygiai tokį, kokį užsideda perskaitę nieko vertą bestselerį.
Mobiliojo telefono skambutis šen, mobiliojo telefono skambutis ten. Na, užmiršti pasitaiko visiems. Nors išgirdus šių elektroninių prietaisų garsus renginių metu visada bent kiek susierzinu, tai pateisinu labiau, nei tamsioje teatro salėje būti apspigintam paties lyg žibinto šviečiančio plaštakos dydžio telefono, ar... kalbėjimo juo. Likau priblokšta.
Už 3 metrų nuo visą save salei tuo metu atiduodančio aktoriaus, muzikantų sėdinčios moterys nė nepasivargindavo a) išjungti telefono garso, mėgautis renginiu ir nesiblaškyti; b) atmesti skambučio; c) bent jau išeiti iš salės, jei jau toks skubus reikalas. Kalbėjosi jos tiesiai žmonėms už nugarų ar prieš juos, blaškydamos ir goždamos R. Kazlo balsą ar pučiamuosius.
Ir tik nereikia sakyti, jog iš musės darau dramblį. Šiuos visą renginio laiką pasikartojusius veiksmus traktavau kaip nepagarbą mažų mažiausia kitiems žiūrovams, renginio organizatoriams, o ką jau
kalbėti apie pačius muzikantus bei aktorių.
Tokias išvadas ir pasidariau, jog vis dar esti tokių, kurie kur nors būna vien dėl to, kad būtų, perka vien dėl to, kad pirktų - nes tai populiaru. Ir kultūringais apsimeta tik tada, kai kas mato, retkarčiais
pamiršdami, jog sėdi žmonių pilnoje salėje, veriami jų žvilgsnių pagaliau susigriebdami, jog vėl metas elgtis kultūringai - juk kiti mato!
Visada ypatingai daug dėmesio atkreipiu į žmonių kultūringumo lygį. Noriu, kad Lietuva, ir apskritai žmonės būtų gražesni. Ir vis kone kasdien grįžtu su tomis pačiomis mintimis - man yra skaudu, sunku ir gėda. Nemylime vienas kitų, nevertiname to, kas gražu. Einam nuleidę akis, stumdomės, negalim atsigręžti ir atsiprašyti, pasakyti ačiū. PRAŠAU jūsų, būkim gražesni. Juk mačiau, jog nuoširdi šypsena ir malonus bendravimas gali prakalbinti ir dieną šviesesnę padaryti net ir akmeniui. Viskas susideda iš mažų mažų dalykų, viskas ko reikia – tik daugiau supratimo vienas kitų atžvilgiu.
Kai visi suvoksim šitą paprastą kaip du kart du dalyką, būsim laimingi, jog šįryt niekas nei troleibuse, nei parduotuvėje, nei gatvėje nesugadino nuotaikos. Pripažinkit – juk taip jums bent kartą gyvenime tikrai yra nutikę! Visiems linkiu gražių minčių ir poelgių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!