aA
Dažnai tenka keliauti į užsienį autobusais arba lėktuvais, nes dirbu turizmo sferoje, tačiau šįkart keliavau individualiai ir kaip tyčia Olandijoje užstrigau, nes į artimiausią autobusą bilieto negavau, avialinijos, deja, irgi nieko tinkamo pasiūlyti negalėjo, o skubiai turėjau grįžti. Buvau girdėjusi, kad žmonės keliauja mikroautobusais. Internete kaip tik radau įmonės (pavadinimas redakcijai žinomas – DELFI) patrauklų pasiūlymą, su gražiausiu aprašymu ir paveiksliukais, su tekstu, kuriame rašoma apie patikimumą ir pagarbą klientui, apie greitą, ir malonų aptarnavimą. Pamaniau, kad man kaip tik puiki išeitis.
© DELFI skaitytoja

Nedelsdama surinkau vadybininko numerį ir iš trečio karto išgirdusi balsą, užsisakiau kelionę, kurios kaina nei didelė, nei maža – 130 eurų. Įmonės vadybininkas nelabai rišlia kalba pažadėjo, kad mikroautobusas atvyks 11 val. dienos. Išsiregistravau iš viešbučio ir ėmiau su lagaminu laukti savo transporto. Nesulaukdama vėl paskambinau tam pačiam vadybininkui, tačiau jis perskambino tik po 4 valandų ir dievagojosi, kad mikroautobusas jau beveik vietoj, tuoj tuoj bus ir įsėsiu. „Jūs tik laukit, jis tuoj tuoj privažiuos, jau visiškai netoli“, – įtikinėjo užkimęs balsas telefone. Laukiau. Ir taip belaukiant praėjo dar 10 valandų.

Pagaliau! 1 valandą nakties, po 14 valandų laukimo, pasirodo „Opel Vivaro“ mašiniukas su prigrūstais lagaminais, siuntomis, ir keleiviais, kurie linksmai mane sutiko, mat kaip supratau, linksmai keliauja. Mikroautobuso vairuotojas, liesas, išstypęs, išvargusio veido vaikinukas. Iššokęs iš „mikriuko“ nustemba:

– Tai tu dar ir su lagaminu? Aš neturiu kur jo dėt!, – vos nešaukia jis ant manęs, skleisdamas iš burnos ne patį maloniausią kvapą...

– Atsikvošėkit, vairuotojau, – nustembu, – aš gi viską jūsų vadybininkui pasakiau, ir be to, kaip ir kur aš galiu palikti savo daiktus!

Šis tik riebiai rusiškai nusikeikė ir atidaręs bagažinę ėmė grūsti ten mano lagaminą, lankstydamas ir niokodamas vežamas siuntas. Galų gale, po ilgų jo rusiškų epitetų mano „čiumadanas“ rado sau vietą ir aš įsitaisiau galinėje sėdynėje prie lango, pasiruošdama pusantros paros kelionei...

Sutilpome kaip silkės statinėje, septyniese. Visi jau spėjo pavargti ir nuo kelionės, ir nuo darbų. Kas gurkšnojo alutį, kas sidriuką, o kas brendžiuką, kas fabrike, o kas statybose prakaitą liejo. Vienas per kitą dalijosi savo patirtimi, visi norėjo pasipasakoti, vienas vyrukas skundėsi sunkiu darbu ir džiaugėsi, kad pagaliau grįžta į Lietuvą, kur pamatys jau trečią savo mylimą žmonelę, bet dalį uždirbtų pinigų teks sumokėti alimentams už vaikus iš pirmos ir antros santuokos. Kita mergina džiaugėsi, kad daug uždirbo fabrike ir dabar leis sau pailsėti su vaikais bei nusipirks naują televizorių...

Linksmai šnekučiuodamiesi keliavome per Vokietiją Lenkijos link. Kelionės metu paaiškėjo, kad mūsų vairuotojas jau tris paras be miego, ir neketina niekur sustoti pailsėti. Mums ėmus nuogąstauti, jis nuramino, kad yra įpratęs taip lėkti. „Šefas liepia nemiegoti, o dirbti“, – lyg ir pasiteisino jis.

Skriejame 140 km/h greičiu, lenkdami net kai kurias lengvąsias ir laviruojame tarp vilkikų, užleisdami kelią mus lenkiančioms mašinytėms, kas snūduriuoja, kas kalba, bet saugos diržų nė vienas neprisisegęs! O todėl, kad jų net nesimato, susukti, surišti, pakišti po sėdynėmis, kai kur iš viso jokio ženklo, kad jie buvo.

– Nepergyvenk, viskas čia „ok“, net nepastebėsi, kaip į Lietuvėlę parlėksim, kam tie diržai, tik nepatogumą sukelia ilgoje kelionėje, – įtikinėjo blyškus veidas už vairo, pastoviai traukdamas cigaretę po cigaretės...

– Esame jau netoli Poznanės, Lenkijoje, dar 10 val. ir būsime vietoje, – snūduriuodama girdžiu jo žodžius... Ir staiga snaudulį išvaiko riksmas „Prasnys“! Išvystu, kaip už vairuotojo nugaros sėdintis vyras daužo kumščiais jam į atlošą. O siaube! Vairuotojas užsnūdo... Mūsų mikroautobusas trenkiasi į betoninę atraminę sieną ir nuo smūgio nukrenta du ratai, mes sukamės ratuku Lenkijos „autobane“! Žiežirbos pilasi virš langų, nes mes lekiame ir sukamės be ratų, ant ašių!

– Mes tuoj užsimušime, sudegsime, – suklykia keleivės, vyrai praplūsta rusiškais epitetais!

– Ble.., ku..., – subliauna vairuotojas ir klykia kaip skerdžiamas, bandydamas kažką daryti, bet tai nėra paprasta, kai pakrautas „mikriukas“ lekia be ratų 140 km/h greičiu, sukeldamas didžiausias žiežirbas, daužydamasis tai į kairę, tai į dešinę greitkelio betoninę atraminę sieną... Tuoj bus pabaiga, pamaniau aš... Nepamatysiu nei savo vaikų, nei mylimo vyro, nei tėvų, pas kuriuos taip skubu.

Pagaliau sustojame prie dešiniosios kelio pusės atraminės betoninės sienos, visi išlipame ir suprantame, kad visi galėjome iškeliauti pas Abraomą, nedaug trūko, kad būtume apsivertę, arba paprasčiausiai nutėkšti iš paskos važiuojančios „fūros“... Vyrai, rūkydami ir apžiūrinėdami automobilį, negaili rusiškų epitetų, kažkuris pasiūlo degtinės „ant nervų“, merginos apsiverkia, o mūsų vairuotojas, susiėmęs už galvos, balsu prapliumpa ašaromis – visi supranta, kuo tai galėjo baigtis...

Privažiuoja Lenkijos policija, nustato pažeidimus, vairuotojas gale „mikriuko“ sustato mūsų lagaminus, kad pro šalį skriejantys vilkikai mus pastebėtų ir nesutraiškytų.

– O kur avarinis ženklas? – pasiteirauju jo.

– Nėra, – atsako šniurkščiodamas nosį, ir toliau rypuoja, kas dabar bus, eidamas kalbėtis su Lenkijos pareigūnais, – mane „šefas“ užmuš, man „bapkių“ išvis neduos, o dar išskaičiuos – toliau skundžiasi jis...

Vakarėja, vairuotojas pagaliau susitaria su „šefu“, kad atvažiuos traliukas, nusitemps mūsų „mikriuką“ iki artimiausio moteliuko ir mus apnakvindins....

Visą vakarą netilo kalbos mūsų kolektyve, kas dabar ir su kuo mus nuveš iki mūsų gimtos šalelės. Vairuotojas nuolat kalbėjosi su „šefu“, kuris, kaip supratau iš vairuotojo pasakojimo, buvo įsiutęs ne dėl atsitikusios nelaimės su žmonėmis, kad jie patyrė didžiulį siaubą, dabar yra priversti nakvoti nežinia kur ir nežinia kada pasieks savo namus, o juk visi turi savo planų.....

Bet „šefui“ tai nė motais, jis baubia per vairuotojo telefoną taip, kad mes girdim visi, ir baubia dėl to, kad jo mašinytė sudaužyta, kad jis turės apmokėti motelio nakvynę, ir kad jis dabar turės mus važiuoti pasiimti, nes nėra kam daugiau, kitas jo įmonės automobilis sugedęs Vokietijoje...

Po patirto šoko ilgai negaliu užmigti, vis prisimenu patirtą išgyvenimą ir siaubą... Koks yra kvailas ir beribis to žmogaus gobšumas, jam tik pinigai pinigai, o kur žmogiškumas? Supratimas? Pagarba ir užuojauta? O jei visi būtume žuvę?

„Šefas“ atvažiuoja tik po pusantros paros po įvykio, t. y. kitą naktį, mes jau išsikėlėme iš motelio ir vėl laukiame iki 1 val. nakties, nors žadėjo būti 18 val... Atvažiuoja piktas, nelaimingas, tik pamanyk, jis, pats „šefas“, trenkėsi tokį kelią iš Lietuvos, be miego, be poilsio, kad parvežtų kažkokius vargšelius keleivius, kurie, deja, jam sumokėjo už kelionę, ir nemažus pinigus, už ramią ir saugią kelionę.

Pirmiausiai išplūsta mūsų vargšelį vairuotoją, pagrasindamas, kad jis dabar jam turės už viską atlyginti, „atrabatyvat“, užsikelia ant tralo savo sudaužytą mašiniuką ir, kas svarbiausia, neatsiprašo nė vieno keleivio, nepasiteirauja, kaip kas jaučiasi, o tik nustatęs gryno kuilio veidą suburba, kad „važiuosime toliau“. Perkrauname savo lagaminus, vairuotojas perkrauna įvairiausias siuntas, iš kurių nuo pastovaus mėtymo, grūdimo, draskymo, nedaug kas ir likę, ir pajudame...

Lietuvą pasiekiu ne po pusantros paros, kaip planavau, o po trijų, bet ačiū Dievui, gyva, sveika ir išmokusi didžią pamoką, kad prieš leidžiantis į tokią kelionę geriau palaukti, bet jokiu būdu nevažiuoti su bet kuo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.

DELFI skambino redakcijai įvardintos įmonės internetiniame puslapyje nurodytais kontaktais. Atsiliepusieji tvirtino, kad tokios įmonės nežino ir galimai skambutis jiems buvo klaidingai peradresuotas.

Dar kartą susisiekus su istorija aprašiusia DELFI skaitytoja, ji nurodė įmonės direktoriaus numerį. Atsiliepęs vyras telefonu iš pradžių nei paneigė, nei patvirtino esantis minimos įmonės direktorius. Paklausus apie šią avariją, pradėjo tvirtinti, kad nieko nežino, jo įmonės mašinos nebuvo patekusios į jokią avariją. Tačiau taip ir neprisistatė, kokiai įmonei vadovauja. Pasak jo, jei ant mikroautobuso siųstose nuotraukose nėra priklijuota įmonės pavadinimo, vadinasi, mašina negali jam priklausyti.

DELFI skaitytoja nurodė, kad dėl patirtos moralinės žalos greičiausiai aiškinsis situaciją teisme.

Įvertink šį straipsnį
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(128 žmonės įvertino)
4.4375
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kandidatų pasisakymai debatuose nuvylė rinkėją: jiems pritrūko drąsos (97)

Nusprendžiau visgi parašyti apie įspūdį, kurį man paliko matyta prezidentinių debatų laida,...

Mokinio tėvas pratrūko: kam naudingi per dideli krūviai ir prailginti mokslo metai? (121)

Iš anksto atsiprašau už griežtoką, piktoką ir ilgą tekstą, bet kantrybės likučiai jau baigia...

Prašo supratimo: sekso darbuotojos – lygiateisiai darbo rinkos dalyviai (111)

Visai neseniai Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija savo feisbuko paskyroje dalinosi naujiena...

Paauglio motina draugės nesuprato: Velykų proga – siūlymas išmokyti vaiką gerti šampaną (59)

Velykas sutarėme švęsti su draugės šeima, jų sodyboje gamtoje. Pirkinių sąrašais ėmėme...

Top naujienos

Ulanovui asmeniškai dėkojęs Jasikevičius: svarbiausia – nepulti išradinėti dviračio specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo (2)

Iš skurdžių – į turtuolius. Prieš dvi dienas rezultatyvumo antirekordus fiksavęs Kauno...

Lietuviai parodė, kaip savarankiškai įsirengė butą: nuomininkai dėl jo rikiavosi į eilę (47)

Įsirengti būstą taip, kad jis išsyk taptų jaukiais namais – tai ne tik nelengva ir atsakinga...

„Žalgiris“ įspūdingai smogė atgal – šį sezoną pirmasis triumfavo „Fenerbahče“ tvirtovėje (751)

Eurolygos atkrintamosiose varžybose Kauno „Žalgiris“ iškovojo pirmą pergalę ir pirmą kartą...

Milda Sabienė: jei mylite savo vyrus, atostogos turėtų būti tokios (74)

Neseniai vykusioje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti“ savo pranešimą skaitė ir...

Adamkaus paramos svoris: kiek balsų ji nulems? (305)

Reitingai turi savybę greitai nukristi, kam nors netikėtai išaiškėjus, o auga jie lėtai ir...

Valdas Adamkus sako jau apsisprendęs, už ką balsuos: būčiau nesąžiningas, jeigu sakyčiau, kad tai ne jis (322)

Nors iki Prezidento rinkimų Lietuvoje liko vos kelios savaitės, kadenciją baigęs Prezidentas...

Estijos prezidentės ir Putino susitikimas – slaptos Rusijos strategijos dalis? (862)

Daugeliui užsienio politikos ekspertų Estijos prezidentės susitikimas su Vladimiru Putinu pasirodė...

Košmariška poros naktis krokodilų pelkėje: išgyveno tik per stebuklą (12)

Nutolusioje Australijos šiaurės vietovėje, kurioje knibžda krokodilai , išgelbėta australų...

Verkių rūmuose – ištaigingas Egidijaus Rainio ir Lilijos Larionovos kolekcijų pristatymas (6)

Ketvirtadienio vakarą sostinės Verkių architektūriniame ansamblyje dizainerių duetas Lilija...

Laimingas nelaimėlis: plaukti nemokantis vyras 133 dienas išgyveno atvirame vandenyne (10)

Poonas Limas gimė 1918 metais ir buvo niekuo neišsiskiriantis jaunuolis. Tiesa, jis buvo prastas...