Netoleruojame svetimų klaidų, atrodo, tarsi jos keistų mūsų pačių gyvenimo kokybę. Jaučiame diskomfortą, jei tenka ilgiau palaukti arba viskas nevyksta taip, kaip planavome, nors iš tiesų dėl to kalti esame tik patys. Susikuriame per daug stereotipų ir iliuzijų kaip viskas turėtų vykti ir patekę į mums nepažįstamą situaciją esame išmušami iš vėžių – tikėjomės juk ne to! Nepakantumas atspindi mūsų norą, kad kiti jaustų, galvotų ir elgtųsi taip, kaip mums atrodo teisingiausia, tačiau daugelio psichologų teigimu tai nebrandumo bei pasitikėjimo savimi stokos požymis.
Pagauti save tokioje situacijoje – nesudėtinga.
Lietuvos draudimas teigia, jog kas šeštas vairuotojas nepakantus „klevo lapams“. Tačiau ar problema yra tai, jog asmuo mokosi, ar kad mes nesugebame palaukti ir suprasti jo situacijos? Prisiminkite save, pirmuosius kartus išriedėjus į gatvę.
Kitas pavyzdys – štai stovi prie kasos, o kažkas žvėriškai ilgai skaičiuoja monetas, ramiai deda savo pirkinius ir niekur neskuba.
Kaip galima niekur neskubėti? Manau, jog šis dirbtinis ir neretai perteklinis skubėjimas yra dar viena didelė problema vedanti į nepakantumą. Žmonės bando planuoti viską minučių tikslumu, įsvaizduodami, jog tuomet jų gyvenimas taps vertingesnis. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Neretai tai kvepia tiesiog perdegimo liga (ir jei ne savaite reabilitacijos ligoninėje, tai bent jau ilgu svaitgaliu ant sofos). Žinoma, į tam tikrus rėmus esame įspausti be pasirinkimo (darbas, darželis, mokykla, papildoma veikla), tačiau ten, kur turime laisvę rinktis – kodėl to nepalikus laive? Šis dirbtinis skaičiavimas, skubėjimas ir kitokios nuomonės ar gyvenimo stiliaus nesupratimas yra tiesiog tiesus kelias į izoliaciją.
Neretai kituose erzina būtent tai, ką bijome pripažinti savyje. Turbūt nesuklysiu sakydama, jog šiuolaikiniai žmonės siekia išspausti iš savęs maksimumą. Tačiau kažkur, kažkurioje tokioje savęs spaudimo situacijoje pamatę atsipalaidavusį, savimi pasitikintį ir paprastu savo gyvenimu patenkintą žmogų ima ir supyksta – štai aš stengiuosi, lekiu visur lyg be galvos, o jis?
Blogiausia yra tai, jog įsukti į tokį ritmą sunkiai galime matyti save iš šalies, dėl to daugelį metų galime nepastebėti savyje bujojančių nepakantumo ženklų. Vaikai – ne išimtis, kadangi svarbiausios ir didžiausios gyvenimo pamokos vysksta būtent tada, kai to nesitikime – namuose, mašinoje, parduotuvėje. Ryškiausiai nepakantumo bruožas atsiskleidžia seniems – galbūt todėl, jog jie jaučiasi brandūs ir tai vertina kaip teisumą, mažiau dalyvauja socialiniame gyvenime, yra ne tokie labilūs įvairiose situacijose, o gal ir todėl, jog jaunesnieji juos stebi akyliau, dėl natūralios „kartų kovos“ . Žinoma, tai gali būti susiję su tuo, jog vyresni daug dažniau modeliuoja situacijas savo galvoje, o realybėje šio įsivaizduoto modelio pakeitimas reiškia diskomfortą.
Blogiausia yra tai, jog dažniausia būname pakantūs situacijoms, kurioms neturėtume. Nesipriešiname, tai reiškia nebyliai toleruojame smurtą, patyčias, kito asmens žeminimą, laisvės ribojimą, neteisingos informacijos skleidimą ir t.t.
Iš ko turėtume mokytis?–– Tiesa pasakius nežinau... Galbūt verta mokytis iš savęs, stebėti savo vaikus ir tėvus, stengtis atpažinti pirmuosius nepakantumo ženklus, bandyti trumpam stabtelti ir persvarstyti visuomenės vertybes. Kartais tiesiog pagalvoti, jog aš taip pat galiu būti neteisus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.