Teisybės dėlei pasakysiu, kad kaltinimai žydams dėl jų visuotinės įtakos nėra iš piršto laužti. Niekam ne paslaptis, jog tiek JAV, tiek Europoje yra nemažai turtingų ir įtakingų išrinktosios tautos atstovų. Taip jie save vadina, taip teigia jų Šventasis Raštas.
Dėl įvairių istorinių aplinkybių, kurių nematau reikalo čia aptarti, šios tautos atstovai iškilo, praturtėjo, nors ir buvo šimtmečiais diskriminuojami (o gal tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl jų nemėgo). Dėl žydų pasaulėžiūros skirtingumo su jais krikščioniškosios kilmės kultūros pasaulis ilgai nerado bendros kalbos.
Bet nenorėčiau čia analizuoti žydų iškilimo esmės. Tai praeitis. Pakanka žinoti, jog šiuo metu yra daug įtakingų žydų, o dėl jiems būdingo solidarumo jausmo turtingieji remia visą žydų bendruomenę. Suprantama, kodėl kelia susierzinimą tai, jog į žydų nuomonę yra ypatingai atsižvelgiama. Bet ar nediktuoja sąlygų ir kiti turtingieji?
Jeigu tas turtingasis yra amerikietis, argi nekenčiate visų amerikiečių? O jei prancūzas? O jei japonas? O jei lietuvis? Ar nekęsite visų lietuvių? Priešingai, jūs didžiuositės, jog štai kur nors yra toks ir toks įtakingas lietuvis. O jei tokių bus daug ir daug kur, ar ir absoliuti dauguma lietuvių nepasijustų išrinktąja tauta?
Žydai jau auga su mintimi, jog jų tautybė – ypatinga. O pas mus turbūt nerasi nei vieno vaiko, nemokančio eilėraštuko:
"Lipo žydas kopėčiom Ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką Ir užmuškit tą žyduką".
Taigi konfliktai su žydais turi gilias istorines šaknis ir netgi yra (sąmoningai ar nesąmoningai) skiepijami nuo vaikystės. Bet manyčiau, jog tiek dialoge su žydais, tiek su kitomis tautomis reikia galvoti ne tiek apie praeities nuoskaudas, bet daugiau apie tolerantiškesnės ateities viziją.
Kaip tik žiūrėjimas į praeitį, vadinamasis “teisingumo atstatymas”, yra didžiulė pačių žydų (ypač senesnės kartos) klaida. Susiklostė paradoksali situacija: išrinktoji tauta (dėl lygybės siekio šiame rašinyje jos daugiau taip nevadinsiu) jaučiasi nuskriausta, diskriminuojama, trokšta teisingumo, bet išnaudojama bei paminta save laiko ir antroji pusė. Lyg ir neišsiaiškinama, kas yra nuskriaustas, kas ko ir už ką turi atsiprašyti. Dar kartą kartoju, kad praeities nuoskaudomis nereikia vadovautis, reikia žiūrėti į dabartį, ateitį.
Šiuo požiūriu neteisūs yra žydai. Jie patys skatina nesantaiką tokiais pasisakymais kaip “lietuviai - žydšaudžių tauta” ar kitais. Bet jiems pritaria tikrai ne visi žydai. Tikrai ne visi. Nederėtų suabsoliutinti. Ir vis dėlto kiekvienas lietuvis, gyvenantis dabartimi, turėjo realų pagrindą įsižeisti. Bet vėl, ar reikia dėl (ką čia slėpti) ne pirmos jaunystės žydo pasisakymo smerkti visą tautą?
Lietuvoje naujausią diskusiją apie žydus paskatino galimas kai kurių Vilniaus pastatų perleidimas arba grąžinimas žydams. Žinome, kad visame civilizuotame pasaulyje susitarta, kad visų valstybių teritorijos (užkariautos ar prarastos) jau liks tokios, kokios yra ir nebus keičiamos. Ramybės ir taikos dėlei viskas paliekama taip, kaip yra: juk galų gale tai ne tiek daug ir reiškia, ypač esant atviroms sienoms ir kuriant visuotinę gerovę.
Logiška, kad ir pastatų, kam nors priklaususių prieš karą ar dar anksčiau ir dėl tam tikrų priežasčių prarastų, neturėtų būti reikalaujama grąžinti. Nes juk yra naujas šeimininkas (berods, Vilniaus miestas). Ir vėl kartoju: kas buvo, tas pražuvo.
Bet neskubėkime vyti žydų iš Vilniaus į Izraelį. Savaime aišku, jog pastatai negali būti atiduoti. Bet jeigu žydai sutiks juos restauruoti ir investuoti (būtina tiksliai sutartyje ar kitame dokumente apibrėžti, kaip ir kada, ir t.t.), tai kodėl ne? Aišku, jei nieks nepasiūlys ko nors geriau.
Pasaulis juda pirmyn, progresuoja. Globalizuojasi. Ateities pasaulis – tai kosmopolitinis pasaulis. Ir jame pirmiausia teks didžiuotis savo asmenybe, o ne tautybe. Kiek daug skurdžių asmenybių pasijunta didingai vadindami save patriotais!
Kažkas pasakė, kad patriotas – tai žmogus, kuris gauna mašinos stovėjimo talonėlį ir džiaugiasi, kad sistema veikia. O minėtų asmenų patriotiškumas pasireiškia, tik kai reikia "pasirgti" už Lietuvos komandą per sporto varžybas, parėkti “Mes prieš Europos Sąjungą!” arba “Juden raus!”. Ir niekur niekur niekur kitur. Gaila.
Galbūt yra spraga visuomenės ugdyme? Gal švietime? Kur iš tikrųjų glūdi problema? Viena aišku, kad pasauliui judant vis didesnės taikos, laisvės, tolerancijos, sveiko proto link, turi būti išspręsta ir žydų problema. Pripažinti savo klaidas, surasti kompromisą, kartą ir visiems laikams išrauti žlugdančią neapykantą su visomis šaknimis – tuo turėtų labai smarkiai kuo greičiau susirūpinti tiek lietuviai, tiek žydai, tiek visi kiti.
Juk galiausiai, visi esame viena tauta, viena padermė – žmonės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!