aA
Ką dirba žmogus iš Bangladešo (vėliau vadinamas bangladešiečiu) visą dieną Romoje? Kažkas pasakė, jei nebuvai Romoje – nebuvai Bangladeše. Iš pradžių nesupratau, bet užteko poros savaičių, kad sudėčiau taškus ant „i“(arba itališkai akcentą ant „ì“).
© AFP/Scanpix

Roma yra turtingas istorijos muziejus po atviru dangumi. Čia plaukia turistai su vėliavėlėmis, lieja prakaitą eilėse prie Koliziejaus, siaurose gatvėse spaudžiasi turistiniai autobusai iš viso pasaulio. Vietiniai nuo balandžio iki pat spalio mėnesio sostinės pagrindines aikštes stengiasi pralenkti. O miestas verda savo sultyse (prakaite) – kur yra turistų, ten yra bangladešiečių, kur yra bangladešiečių – pamatai visą spektrą smulkiojo versliuko atšakų.

Atsimenu kaip vakar tą pirmą kartą, kai nuo bangladešiečio gavau tris raudonas rožes. Pagalvojau sau, va kaip šiame mieste viskas paprasta – eini, o tau gėles dovanoja! Nuo to karto tarp manęs ir Bangladešo vyrų užsimezgė nepaprastas ryšys (turbūt žymiai įdomesnis nei tarp manęs ir italų).

Aš juos stebiu kiekvieną dieną: gatvėje (ką naujo parduoda), metro (kokią naują instrumentinę grupę subūrė), pagrindinėse aikštėse dieną (kokių naujų suvenyrų užsivežė), vakarais (kokių gėlių ar minkštų žaislų pasiūlys). O jie stebina – vietoje nestovi. Jei prieš porą metų buvo populiaru  skraidantis „š“ į dangų (neįsivaizduoju, kaip kitaip jis galėtų vadintis), šiais metais jie pažengė – greitai pagavo „bajerį“į, kaip veikia budos ir mokinio sinchronas. Sėdi, medituoja gatvėje, kaip niekur nieko.

Daugelis savo biurus-parduotuves yra atidarę palapinėse prie pagrindinių stočių, ka tik pradėję suktis versle parduotuvę atidaro ant paklodės. Turistai iš pradžių apsigauna, paskui (po penkiolikto siūlymo įsigyti skarą) supyksta. Galvoja, kodėl jie čia pardavinėja nieko vertus guminius kamuoliukus (aka snarglius) ar vienkartines servietkas prie perėjų, kam reikia skarų ar skėčių? Believe me (angl. patikėk manimi), reikia!

Teko ne su vienu šnektelt. Stengiausi neišsiplėsti, kad paskui nereiktų nusipirkti inkrustuotos neonu Koliziejaus skulptūros.

Prie Trevi Fontano (Romoje) tą kartą sėdėjau su broliu. Vienas fotografas drąsiai prisistatė:
- Jūs labai graži pora, gal norėtumėte nusifotografuoti?
Aš jam rodau rankose turinti skaitmeninį fotoaparatą (kaip ir kiti 97 proc. Turistų). Jis nepasiduoda:
- Bet gal norėtumėte?
- Iš kur tu? – nors atsakymas jam parašytas ant kaktos.
- Iš Bangladešo.
- Kaip tau sekasi?
Jis nusišypso:
- Visai neblogai, va, jau 6 mėnesius (6 mėn. Italijoje, o jau veda derybas, pagalvojau) kaip turiu savo verslą.
- Kaip tu atvykai?
- Šeima sutaupė bilietui į vieną pusę. Man pasisekė, nes seserys liko vargti namuose.
- O tau ar užtenka, ar užsidirbi?
- Būna dienų, kai padarau porą fotografijų (pastaba: vienos kaina - 5 eurai), būna, kai nieko negaunu, bet man gana.

Daugiau nebeklausinėjau. Mačiau jo akyse tikėjimą savo versliuku ir didelį norą nufotografuoti. Palikau jį stovėti su kitais konkurentais. Jie tiki, kad jų svajonės greitai išsipildys. Pardavinėjantis gatvėje rožes – atsidarys savo gėlių kioską, guldantis perdirbtus paveikslus ant asfalto – greitai turės savo suvenyrų parduotuvę, o tas, kuris prie pasilinksminimo gatvių ar aikštėse kartais praeina su alaus pilnu lagaminu turės savo maisto ir gėrimų parduotuvę.

Romoje prie vienos stoties užkalbinau (lyg neturėčiau su kuo pasikalbėti) porą egzempliorių. Sužinojau, kad norintys turėti savo stalą ar palapinę „prestižinėse“ vietose moka nuo 1000 eurų už mėnesį. Darbas sunkus, daugelis apmoko pavienius pardavėjus (gimtoji šalis ta pati), kad prisidėtų prie bendro pelno ir išlaikytų vietą. Pinigus, kuriuos gauna, siunčia namo. Sako, namuose likusiems daug nereikia. Jeigu pavyksta per dieną užsidirbti 50 eurų, jie žino, kad mėnesiui maisto suma neturėtų viršyti 80 eurų. Sava matematika ir didelis tikėjimas tuo, ką daro.
Ką esu nusipirkusi

Kartą vakarojant San Lorenze pirkau vėžliuką masažuoklį (kaip sako, kad 2 val. nakties visos idėjos yra geros, taip tą kartą, tuo pačiu metu man prisireikė galvos masažuoklio). Esu užsisakiusi ir fotografų paslaugas – iš viso turiu tris „Kodak“ nuotraukas. Kartą su tėvais nusipirkome skėtį nuo saulės (toks kaip japoniškos geišos). Esu pirkusi ir skraidantį „š“, bet čia pradžioje, kai dar nesupratau, kas kaip ir ką gali pasiūlyti.

Kartą draugas išdidžiai už porą eurų nupirko visą vantą rožių, pardavėjas apie antrą nakties (ir vėl) jau buvo pavargęs ir praradęs viltį – mums pasisekė. Draugai yra pirkę akvarelinį paveikslėlį – pamatė pirmą meno prekystalį ir apsipirko, vėliau tokių rado ir daugiau, o dailininko braižas visur atsikartojo. Prie jūros esu pirkusi šviežių kokosų, nebuvo gaila už porą skiltelių duoti 3 eurus. Moters dienos proga nupirkau mimozų draugei, nesivėlusi į kalbas ištiesiau eurą.

Pagalvojus supratau, kad sąrašiuką dar galėčiau tęsti. Vadinasi, gyveni ir susigyveni su vietiniais, žinai jų suktybes, bet ir pats gebi vieną kitą eurą nusilygti. O jeigu tikrai tikrai prisireikia vėžliuko masažuoklio vidury nakties stovint aikštėje, tik bangladešietis gali padėti.

Kiekvienas gi paskui savo svajonę – vieni tiesiai į gatvę, kiti tyliai prie kompiuterio. Un grande abbraccio (itališkai – didelis apkabinimas), bičiuliai!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Tikrasis vyro veidas pasirodė po vestuvių – ištrūkti padėjo tik vienas pokalbis (31)

Viskas prasidėjo po vestuvių. Aš maniau, kad tai bus prasidėjęs ramybės ir laimės periodas,...

Darbo sąlygos darželyje sunkiai pakeliamos – išskirtinis dėmesys tik giminaitei (24)

Liūdna girdėti istoriją apie vieno vaikų darželio direktorės baisų bei grubų, o kartais net...

Žmonai sako, kad vyksta į medžioklę – melas prasidėjo gimus vaikams (60)

Noriu pasidalinti, kaip vyrai gali pasikeisti gimus vaikams. Deja, bet pažįstu du vyrus. Vienas –...

Darbo paieškų rezultatai nuvylė: darbdavių kultūra glumina (60)

Neseniai aš pradėjau darbo paieškas, rezultatai mane nustebino. Dauguma žmonių žino, kaip sunku...

Juokaudamas darbdaviui pasakė trokštamą atlyginimą – jo atsakymas pribloškė (95)

Dirbu vienoj reklamos įmonėje dizaineriu , gaunu aš tą 1000 Eur „į rankas“. Prieš tai...

Top naujienos

Ar tikrai emigrantai kraunasi lagaminus? Skambina ir studentai, ir pensininkai (432)

Į kurią pusę labiau krypsta lietuvių akys: į Londoną ar į Lietuvą? Grįžtančių tikrai yra,...

Dėl milijonų peržiūrėto seksualaus Tomo Bagdonavičiaus vaizdo klipo pasipylė grasinimai ir iširo šeima (128)

Londone ilgus metus dainavęs ir didesnio populiarumo sulaukęs po to kai prakalbo apie savo...

Gydytoja Cikanavičiūtė apie riebalus: papasakojo viską, kas jums nutylima (47)

Riebalai – viena pagrindinių maistinių medžiagų, pastaruoju metu kelianti daug diskusijų ir...

Orai: be skėčio neapsieisime

Šią savaitę mūsų laukia nemalonios orų permainos, atkeliaus lietūs, įsisiautės vėtros, kris...

Skandalu virtusi reforma varo į neviltį: mokiniai rado, kur gauti maisto – šluoja viską valgyklos visai ištuštėjo (632)

Netyla diskusijos ir skandalai dėl pasikeitusių reikalavimų mokyklų valgyklų patiekalams. Kol...

Po penkerių metų pertraukos F-1 lenktynes laimėjo Raikkonenas kova dėl titulo tęsiasi (4)

Ostine, JAV, sekmadienį vykusiose F-1 lenktynėse pergalę po itin ilgos pertraukos iškovojo...

Gyvenimo audrų nublokšti gyvena sąvartyne: trijų kambarių „buveinė“ saugo liūdnas paslaptis (182)

Pokalbio pradžioje 63 metų buvusi kaunietė Nijolė tikino, kad Jonavos sąvartyne gyvena nuo 2012...

„Tinginių“ uogos: miestiečių pora įsitikino, kad ne viskas paprasta, bet ūkio nemeta (13)

Užkietėjęs miestietis su sutuoktine susigundė vadinamomis „tinginių“ uogomis ir ėmė...

Kodėl prieš einant miegoti visada reikia užsidaryti miegamojo duris? (14)

Prieš miegą mes visi išsivalome dantis, nusiprausiame veidą ir apsirengiame patogią pižamą...

5 elementų teorija – kokia stichija jus valdo? (4)

Penkių asmenybės tipų arba elementų teorija paplito Kinijoje prieš 2000 metų – manyta, kad...