Kodėl taip yra? Nes darome esminę visų diskusijų klaidą – neįsivardijame sąvokų ir neišsiaiškiname realių (t.y. nekalbame apie įrodytus dalykus, o apie mistinius klanus) aplinkybių.
Noriu pradėti nuo paties svarbiausio reiškinio įvardijimo, kaip aš jį suprantu, ir kaip mano pagrįstu įsitikinimu, tai turėtų suprasti kiekvienas sveiko proto žmogus. Tas reiškinys – laisvė.
Daug įvairių tekstų apie laisvę yra prirašyta: pozityvių (dažniausiai akademinių) ir negatyvių (dažniausiai nieko bendro su sveiku protu neturinčių). Tačiau bendro apibrėžimo, kurį suprastų visi, ir neturime. O iš tikrųjų viskas būtų paprasčiau, jei tiesiog pažiūrėtume į viską iš kitos pusės – nelaisvė. Tai jau supranta kiekvienas. Nelaisvas žmogus yra beteisis ir supančiotas įsipareigojimų, tačiau pats už nieką neatsakantis, bet dažnai daug dirbantis (o kam dirbti, jeigu už tai neatsakai? Nes „piktas dėdė“ duos į kaktą).
Atverskime atgal: laisvas žmogus turi teises ir jomis pagrįstas pareigas, pats už jas ir atsakantis, ir dėl jų dirbantis. Tai paaiškina ir dažnai vartojamos liberalų tezės „laisvė ir atsakomybė“ reikšmę: laisvė ir atsakomybė eina kartu, nes kai esi laisvas pats ir atsakai už savo veiksmus, o pati laisvė ribojama yra tik tavo atsakomybe (taip ir atsiranda sąvokos „teisė“ ir „teisinė valstybė“).
Išsiaiškinę laisvo žmogaus sąvoką, galime drąsiai žengti prie žmogaus teisių. Jeigu būčiau pirmiau aptaręs jas, tai daugelis turėtų pagrindą sakyti, kad žmogaus teisių gynėjai nori visiems daug teisių be pareigų. Deja, jau įrodžiau, kad tai neįmanoma, todėl niekas to ir nesiekia.
Tikroji žmogaus teisių iškraipymo, o dar blogiau – jų netinkamo taikymo, priežastis – žmogaus sąvokos dalybos. Ginčas net tarp pačių žmogaus teisių gynėjų (pvz., liberalų ir socialdemokratų) kyla dėl sąvokų „žmogus“ ir „socialinė grupė“. Pasiklausius kairiųjų atstovų, susidaro įspūdis, jog yra žmogaus teisės, moterų teisės, homoseksualų teisės, kurios nėra susijusios ir būtinai turi būti atskiriamos „ypatingomis“ teisėmis, kaip, pavyzdžiui – kvotos. Tačiau toks nusistatymas problemos nesprendžia, ją gilina: didėjo socialinių grupių susiskaldymas; atsiranda naujos teisinės problemos; žmogus gyvena ne pagal sugebėjimus, o pagal priklausomybę grupei (pvz., lytis); ir tuščios diskusijos. O kai suprantame, jog visos grupės įeina į vieną sąvoką „žmonės“ ir priklauso tam pačiam žmogaus teisių „katilui“, tai galime kalbėti apie esminę ir vienintelę problemą – teisių ir pareigų, laisvių ir atsakomybių neįgalinimą visuomenėje.
Šiuo metu Lietuvoje tai ypač svarbu, kai veikia didelės interesų grupės ir, čia, vietoje, mums panosėje, vyksta reikšmingi Antrosios Respublikos istorijos įvykiai. Apie juos istorikai kalbės ir rašys disertacijas (galiu lažintis).
Dvi aktualijos – pirmoji dėl darbdavių ir darbuotojų santykių, antroji dėl moterų teisių – yra jau nuo devyniolikto amžiaus besivelkančios „problemos“. Tačiau tik pirmąją galime laikyti tikra problema (darbdavių ir darbuotojų santykiai), kurią išspręsti reikia valios ir pačių piliečių (be politikų) pastangų.
O moterų teisių problema yra neatsiejama nuo žmogaus teisių (jokio smurto visomis prasmėmis ir pan.), o visa kita primena XVIII – XIX a. politines realijas. Tada moterys iš tikrųjų turėjo dėl ko kovoti. Dabar reikia joms dirbti, konkuruoti ir siekti užsibrėžtų individualių tikslų, nes tam teises jos turi.
Kitos dvi aktualijos – vaiko teisės (pastaba: vaikas irgi žmogus) ir teisinė sistema. Beprasmiška imti konkretų pavyzdį, nes visuomenė yra susiskaldžiusi tiek, kad, pasirinkęs vieną kurią nors pusę nesulauksi kitos supratimo. O suprasti reikia pačias vaikų teises ir teisinės valstybės esmę. Trumpas nešališkas problemos apibūdinimas: vaikas nėra giminių žaislas, o žmogaus teisės ir laisvės bei atsakomybės principas įgyvendinami tik teisinės valstybės priemonėmis. Kaip ir minėjau anksčiau, taip ir šioje situacijoje vėl vyksta teisių ir pareigų iškraipymo, ginant konkrečių grupių interesus ir/ar užsiimant politine propaganda.
Jeigu nesiveliant per giliai į politiką ir ideologinius prieštaravimus, tai galima būtų suasmeninti ir supaprastinti. Tai yra, jei mes norime kalbėti (teigiamai ar neigiamai) apie žmogaus teises, turime kiekvienas sau įsivardinti, o kas patys esame. Juk nesakysite, jog šernai? Vien tai, kad kalbama ne apie mistines teises, o teises, kurios turi būti svarbios kiekvienam žmogui, turi sugriauti visus socialinių, tautinių bei kitų grupių, individų tarpusavio nesutarimus. Nes vienintelis bendras visų individų reikalas – prigimtinės žmogaus teisės.
Haroldas Maselis
Liberalų sąjūdžio Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės komiteto narys
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!