Norėčiau atkreipti dėmesį, kad laišką paskatino parašyti ne tik Jūsų paskutinis DELFI portale publikuotas straipsnis, bet ir daugelis kitų Jūsų pasisakymų lytiškumo, lygių galimybių, šeimos, santuokos bei kitomis temomis.
Norėčiau Jūsų paprašyti, nepasisakinėti VISŲ Lietuvos moterų vardu. Galbūt Jūs nenorėjote, tačiau iš Jūsų pasisakymų susidaro įspūdis, kad Jūs prisiėmėte teisę ir pareigą atstovauti mums visoms. Bet aš tikiu ir žinau, kad šalia manęs stovi didžiulis būrys kitų moterų, merginų ir mergaičių, kurios nesutinka su Jūsų skleidžiama žinia ir samprata apie moterį ir moteriškumą bei motinystę, apie mūsų pasirinkimo teises ir lygias galimybes.
Ar niekada nepagalvojote, jog yra moterų, merginų ir mergaičių, kurios yra neatsisakiusios savo prigimties ir svajoja tapti motinomis. Ne tik biologinėmis motinomis, bet tokiomis moterimis, kurios pirmiausia rūpinasi kitu, skatinamos paprasčiausios (o gal turėčiau sakyti ypatingos, dažnai užmirštamos) meilės. Ne... Jūs apie jas pagalvojote.
Bet iš Jūsų aš gaunu žinią, kad tokios moterys yra atgyvenos, viduramžių liekanos, vyrų užguitos, politikų nuskriaustos, savo teisių nežinančios, neišsilavinusios vargo bitelės. Tai žeidžia, miela Aušrine. Ir skaudžiausia yra dėl tų mamų, močiučių ir tetų, kurios atsisakiusios taip šiandien brukamos ir aukštinamos karjeros tam, kad slaugytų artimą arba tam, kad savo vaikams padovanotų pačią vertingiausią dovaną – didelę šeimą.
Taip, kai kurios (tikrai nedrįstu sakyti dauguma jų) neturi aukštojo išsilavinimo, nėra dirbusios banke ir netapo politikėmis. Bet jos (o šalia jų ir daugybė tų, kurios išsimokslino, yra savo srities žinovės, visuomenės gerbiamos moterys) išlaikė svarbiausią – jos išsaugojo širdį. Išsaugojo, nes pasirinko gyventi ne dėl savęs, savo teisių ir laisvių, bet dėl kito. Ar jos nelaimingos? Tarp tokių mano sutiktų moterų, nesutikau nė vienos piktos, kritikuojančios ir viskuo nepatenkintos. Tos, kurios save sugeba dėl kito atiduoti, spinduliuoja vidine ramybe, džiaugsmu ir stiprybe. Ir tai kur kas labiau keičia visuomenės vedą į gera, nei garsus rėkimas apie „MANO laisves ir teises“.
Aš sutikau daugybę moterų, merginų ir mergaičių, beje ir daug atsakingų vyrų, kurie didžiausia gyvenimo vertybe laiko gyvybę. Jiems net į galvą neateitų, jog galima, vardan mamos laisvės ir jos teisės, paaukoti tą mažą vaikelį, gyvenantį jos įsčiose. Vardan moterų teisių aukodami tik užsimezgusią gyvybę, mes vadovaujamės principu, kad dėl savo asmeninės laisvės mes turime teisę paaukoti kito laisvę ir galimybę rinktis. Taip mes pripažįstame, kad stipresnis turi daugiau laisvių ir teisių. Bet ar tai lygios galimybės?
Aš sutinku, kad galima teoriškai labai daug diskutuoti abortų tema. Bet, miela Aušrine, kaip Jūs paaiškintumėte savo anūkams, kas yra abortas? Gal Jūs patartumėt, kaip paaiškinti keturių metų vaikui, kuris verkia dėl kiekvienos sušalusios boružės, nes jam jos gaila, kas yra abortas? Ką turėtų atsakyti moteris, apgynusi teisę į savo kūną, savo dešimtmečiui, vienturčiui, vienišam vaikui, kuris klausia, ar tas abortuotas vaikelis būtų buvęs į jį panašus?
Taip, aš sutinku kad mes turime gerbti ir ginti savo laivę. Tai brangiausias turtas, kurį turim. Bet, ponia Aušrine, yra žmonių, kurie laisvę supranta kaip pasirinkimą už gėrį ir gyvenimą, o ne savo „privačios zonos“ gynimą, zonos, kuri izoliuoja nuo artimo, kuri neleidžia išgyventi tikros draugystės, dėka kurios pamirštama, ką iš tiesų reiškia mylėti, kuri padaro mus šaltais, abejingais, savanaudžiais, besirūpinančiais tik savo „kiemu“.
Skiriamės taip pat mes ir dėl to, kad kitaip suprantam teisę į savo kūną. Ar Jūs tikrai niekur negirdėjote, kad kiekviena teisė ateina kartu su pareiga? Taip, aš turiu teisę į savo kūną, bet tuo pačiu aš turiu ir pareigą. Pareigą apginti savo kūną. Ir mano supratimu, apginti savo kūną, pirmiausia, reiškia, jį priimti, jį gerbti. Jo išnuoginimas netinkamose vietose ir netinkamu laiku, jo naudojimas VIEN TIK malonumui siekti neatskleidžia pagarbos savam kūnui. Kodėl abortas nėra teisės į savo kūną apgynimas? Ogi todėl, kad abortas yra nepagarba kūnui ir dar daugiau, nepagarba pačiam asmeniui. Atlikdami, leisdami atlikti ar palaikydami abortą mes sakom, jog negerbiam per kūną duotos galimybės kurti ir saugoti žmogaus gyvybę.
Neskubėkit manęs kaltinti dėl nejautrumo toms moterims, merginoms ir mergaitėms, kurios tapo smurto ar nepavydėtinų aplinkybių aukomis. Tai ką jos patiria yra nepateisinama. Tik ar niekada nepagalvojote, kad tose situacijose vaikelis, jo gyvenimo išsaugojimas, dažnai yra vienintelis dar galimas gėris? Man mama tai padėjo suprasti. O jos jokie kunigai ar politikai to nemokė. Aš esu tikra, kad ji tai suprato stebėdama kaip mano močiutė, jos mama, kantriai, nepritekliuje, bet su dideliu džiaugsmu augino didelę šeimą.
Jūs renkatės tarp savo ir kito laisvės, mes renkamės tarp mirties ir gyvenimo kultūros. Todėl prašau, nekalbėkite mano, mano mamos, mano močiutės, mano tetų, mokytojų ir mano draugių vardu, nes mūsų pasirinkimai iš esmės skiriasi.
Ir patikėkit, esu dėkinga tiems kunigams, kurie nuolat kalba ir neleidžia užmiršti, kad politika be moralės nesukurs mums gerovės. Ir dėkinga tiems politikams, kurie išdrįsta gyventi tuo, kuo tiki, išdrįsta aukoti savo vardą ir pripažinimą, kad apgintų TIKRĄ teisę pasirinkti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!