Į vieną jų pelnytai ir sėkmingai atsistojo Vincas Kudirka, antroje panašioje į mus tarsi tautos pranašas iš tarybinės praeities žvelgia Petras Cvirka, o trečioji – priešais Nacionalinę Mažvydo biblioteką – paskubomis, valingu sprendimu buvo užimta trečiarūšės skulptūrėlės, turėjusios įamžinti kuklią Kovo 11-osios dvidešimtmečio sukaktį. Lukiškių aikštė, savaime suprantama, būtent vienai konkrečiai asmenybei pažymėti, kokia ji bebūtų, nėra tinkama.
Ir štai aukštuosiuose mūsų valdžios sluoksniuose svarstomos naujos, jau kitokio pobūdžio kuklesnės miesto vietos. Viena jų – vadinamasis Sirvydo skveras, tiksliau neatstatyta sovietmečiu po karo nugriauto kvartalo dalis, tarp Didžiosios (Pilies), Švarco, Gaono ir Šv. Jono gatvių. Dabar tai tėra padrika, prastai artikuliuota, nors ir nemaža miesto žalioji erdvė, kurios šiaurinę pusę formuoja tik aplopytas vadinamojo Senamiesčio 37 kvartalo buvusių vidaus kiemų užstatymas.
Būtent todėl 1995 m. pagal patvirtintą ir galiojančią Vilniaus senamiesčio regeneravimo koncepciją, kuri šiuo metu beveik atkartojama baigiamu rengti specialiuoju jo tvarkymo planu, minimą kvartalo dalį numatyta atstatyti, ir tik politinės valios bei vaizduotės trūkumas trukdo nors šiandien tai padaryti. Investuotojų tokiai miesto vietai atkurti atsirastų kaipmat, ir istorinės bei ikonografinės medžiagos tiksliam atstatymui yra į valias. Tiesa, priešais buvusius Pacų rūmus (dabar Lenkijos ambasada), iki pat Švarco gatvės, žaliavo ir gana erdvus šių rūmų sodas. Šios vietos užstatyti nenumatoma, bet tai nėra perspektyvi vieta visuomeniškai svarbios asmenybės paminklui. Dabar tuo palyginus dideliu, gana žaliu ir menkai patraukliu plotu daugiausiai naudojamės tik prabėgdami juo įstrižai, trumpindami sau kelią iš Daukanto aikštės į Didžiąją gatvę. Joje pastatytas paminklas liktų nuošalėje nuo žmonių srautų ir miesto gyvenimo.
Bet čia pat, Senamiestyje, vis dėlto yra tinkama vieta – tai greta esanti nedidelė dar viduramžiais besikuriant miestui, natūraliai ir dėsningai susiformavusi aikštė, ten kur šakojasi Pilies ir Bokšto gatvės, priešais nedidelę vadinamąją „Hanibalo“ (Šv. kankinės Paraskevos) stačiatikių cerkvę ir Chodkevičių rūmus (Paveikslų galeriją). Juo labiau, kad J. Basanavičius netrumpai gyveno istoriniame Niškovskio viešbutyje, ir šis namas tebestovi čia pat – gretimame Bokšto ir Latako gatvių kampe. Iš aikštės gerai matyti ir netoliese esantys vadinamieji Signatarų namai, vieta, kur buvo pasirašytas Vasario šešioliktosios aktas.
Antra vertus į paminklą vaizdas palankiai atsivertų jau iš tolo, kylant nuo Katedros aikštės šia Senamiesčio pagrindine – Pilies gatve. Čia praeina kiekvienas vilnietis ar svečias turistas, iš jos matyti ir Valdovų rūmų atikai bei kupolas, o kita kryptimi – ir Rotušės kolonada. Nors dabar juokingai užgriozdinta nušiurusiais stendais su fotografijomis, semantiniu požiūriu tai raiški ir svarbi Vilniaus Senamiesčio aikštė, ir ji ypač „suskambės“, kai ateityje pagaliau bus atkurtas jos minėtasis užstatymas palei vakarinį Didžiosios (Pilies) gatvės kraštą (pavyzdys čia pat – 1997 m. sėkmingai atstatyti namai už Chodkevičių rūmų – Didžioji g. 8 ir 10). Tarpukariu skulptorius Rapolas Jakimavičius, pagal kurio modelį ir žadama J. Basanavičiui kurti paminklą, kaip tik šiai aikštei jį ir numatė. Į šiaurę orientuotos figūros galva pasukta kairėn, kad ant veido kristų palankus vakaro apšvietimas. Tai ko dar betrūksta?
Todėl juo prasčiau, kad paminklo vietos parinkėjų žvilgsniai jau nukrypo ir į kitą antrarūšę Senamiesčio erdvę – aikšte jos taip pat niekaip pavadinti negalima – tą, kurioje tuojau po karo buvo nugriautas apdegęs penkiaaukštis namas ir jo vietoje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė – būtent priešais Filharmonijos rūmus. Kas išmano ar jaučia miesto erdvių prigimtį, orientuojasi miesto ženklų kalboje, visada matys, kad tai nėra jokia reikšminga aikštė: Didžioji gatvė praslysta pro šalį, pagrindinė Senamiesčio Rotušės aikštė visai netoliese, o čia – tik posesija – sklypas su šiaip taip pokariu „sufasadintomis“ gretimų namų ugniasienėmis. Jame įrengtas skveriukas ir patalpintas paminklas atrodytų ypač valdiškai, sakyčiau, „tarybiškai“. Jei neatstatomas buvęs namas, automobilių statymo paskirtis šiam sklypui kaip tik ir tinka. Tai labai svarbi aplinkybė Nacionalinės filharmonijos renginių, jos koncertinio gyvenimo gyvybingumui, ir to nedera ignoruoti. Aikštelė reikalinga ir gausių šalia Aušros vartų pėsčiųjų gatvės išsidėsčiusių šventovių lankytojams. Poreikis jau buvo suvoktas 1950 m., būtent dėl to ir nugriautas karo metu nukentėjęs, likęs beveik sveikas namas. Priminsime, kad viešojo transporto Vilniaus senamiesčio branduolyje, skirtingai nei prieš penkis-šešis dešimtmečių, nebėra.
Paradoksaliausia, kad čia pastatytas J. Basanavičiaus paminklas jau būtų antrasis šioje vietoje – pirmasis jų stovi pačių Filharmonijos rūmų prieangyje, rūmų, kuriuose, kaip žinia, 1905 m. įvyko Didysis Vilniaus seimas, o J. Basanavičius buvo vienas jo organizatorių. Šią skulptūrą pačiuose rūmuose, progai pasitaikius, derėtų geriau, tinkamiau patalpinti, tačiau faktas lieka faktu – Filharmonijos aplinkai dviejų J. Basanavičiaus paminklų nereikia.
Baigdamas privalau paminėti ir trečiąjį (jei neskaičiuosime paties Patriarcho kapo Rasose) J. Basanavičiaus paminklą: tai 1989 m. Arkikatedros kairiojoje navoje, prieš pat ją atšventinant, tuometinio Valstybinio dailės muziejaus pastangomis ir Arkivyskupui Julijonui Steponavičiui pritarus, įtaisytą biustą. Buvo sumanyta ir visa epitafija, kurios tekstas tuo pačiu būtų paaiškinęs J. Basanavičiaus asmenybės ryšį su Vilniaus katedra. Tačiau to padaryti nesuspėta, šventovė nedelsiant perėjo vyskupystės žinion, ir reikalas užsimiršo. Būtų gerai pradėtą ir negražiai numestą šį nedidelį darbą pagaliau užbaigti ir tik po to imtis statyti naują paminklą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!