Žinau, kad išsipasakojus savo bėdas, visuomet pagerėja. Todėl norėčiau pasidalinti savo istorija, galbūt labiau skirta moterims, verčiančia gerai pagalvoti, kuriuos gimdymo namus rinktis.
© Shutterstock nuotr.

Pastojau 21 metų, praeitų metų vasarą. Nėštumas buvo planuotas, ilgai lauktas. Deja, su nėštumo antru mėnesiu prasidėjo ir problemos. Visą laiką siaubingai pykindavo, negalėjau nei valgyti, nei gerti, krito svoris. Buvo dienų, kai nesuprasdavau, ar dabar diena, ar naktis, rytas ar vakaras. Per pusantro mėnesio nukritus 11 kg., vyras nuvežė į vieną Kauno ligoninių. Ten tuoj pat buvau paguldyta į stacionarą, deja, pagalbos sulaukiau nelabai kokios.

Ryte gaudavau lašinę, po kurios praėjus porai valandų vėl prasidėdavo pykinimas, vėmimas, ašaros... Į palatą beveik niekas neužeidavo, tik moterys, kurios atnešdavo maistą, pamačiusios mano ašaras vis kviesdavo gydytojus, tačiau ta jų „pagalba“ tebuvo tik barimas, kad visos nėščios ir nei viena dar nenumirė.

Ką gi, džiaugiausi bent tomis keliomis valandomis poilsio rytais, kai po sulašintų skysčių dozės galėdavau pamiegoti. Deja, po trečios dienos atėjo mane gydanti gydytoja ir pasakė, kad laikas namo, nes lašinių negali lašinti iki gimdymo. Išvykome namo.

Grįžus pasidarė dar baisiau, erzindavo šviesa, garsai, maisto kvapas,viskas, gulėdavau arba tualete ant žemės, arba ant žemės kambary, be paliovos verkdavau. Svoris toliau krito. Vyras vėl išvežė į ligoninę, tik šį kartą - į vieną gimdymo namų ginekologijos skyrių.

Ten išgulėjau truputį daugiau nei savaitę, beveik ištisą parą buvau „prijungta“ prie lašinių, iš lovos nesikėliau, tik gulėjau ir kentėjau... Savijauta ėmė gerėti, pradėjau valgyti, o ir gydytojų fizinė ir moralinė pagalba buvo stebuklinga.

Parvažiavus namo, po tokio gydymo, savijauta iki gimdymo buvo beveik puiki. Nedvejodama gimdymui pasirinkau tuos pačius gimdymo namus, ten vaikščiojau į būsimų mamyčių pamokėles, personalas atrodė tobulas. Labai džiaugiausi.

Gimdymo rytą, nubėgus vandenims su „greitąja“ važiavome gimdyti, buvau linksma, šypsojausi, žinojau, kad su tokiais gydytojais viskas praeis puikiai. Pamenu, net greitosios pagalbos vairuotojas paklausė, ar gimdyt važiuoju, ar į kokį „balių“.

Sutikti buvome maloniai, parodė palatą, kurioje kentėsiu sarėmius iki gimdymo. Valandos bėgo, sarėmiai vis stiprėjo. Kelis kartus buvo atėjusi gydytoja ir paklausė, ar jau norėčiau nuskausminamųjų. Tuo metu, dar neatrodė taip blogai, nenorėjau, kad vaikutis gautų stiprių vaistų dozę, todėl vaistų paprašiau tik visai prieš gimdymą, kai jau kentėti atrodė nebeįmanoma. Tiksliau, paprašiau vyro, kad nuėjęs pakviestų gydytoją.

Grįžęs vyras pasakė, kad niekas man vaistų nesuleis, nes aš neva nuskausminamųjų atsisakiau ir pasirinkau natūralų gimdymą. Buvau šokiruota. Niekas manęs neklausė, nieko, atrodo, nepasirašiau. Vyrui „pakėlus vėją“ slaugytoja suleisti vaistų vis dėlto atėjo. Nelabai jie man tepadėjo, bet jau ne apie tai tuo metu galvojau (tik vėliau sužinojau, kad tai tebuvo skatinamieji, ne nuskausminamieji vaistai).

Sekančio etapo aprašinėti nenoriu, nes tai, kas gimdykloje vyko, norėčiau pamiršti visam gyvenimui. Teko kirpti tarpvietę,gydytoja kirpo ne sarėmio metu, todėl siaubingai skaudėjo. Po gimdymo siuvo, jokių nuskausminamųjų vaistų vėl negavau, klykiau nesavu balsu. Prieš akis dar dabar matau išbalusį vyro veidą ir paklaikusias akis, kai laikė mano ranką...

Vis dėlto mano stebuklas, mano mažytis vaikelis, paguldytas ant krūtinės, užgožė viską. Praėjus valandai po gimdymo, pradėjau siaubingai kraujuoti. Atbėgo daktarė, akušerė, atsinešė kažkokių tablečių, kurios turi būti vartojamos per išeinamąją angą. Mačiau, kaip daktarei drebėjo rankos, tabletės iškrito ant žemės, ji jas surinko nuo kruvinų ir purvinų grindų. Naujų niekas neatnešė. Paskui atnešė kažkokį lapą pasirašyt. Iki šiol nežinau kas tai buvo, nes po tokio sunkaus gimdymo sugebėjau tik verkti.

Manau, tai buvo sutikimas dėl tų tablečių. Net nepamenu, kaip pasirašiau. Praėjus dar kelioms valandoms, pasibaigus kraujavimui, atėjo laikas keliauti į palatą. Buvau pasirinkus mokamą palatą, galvojau, kad norėsiu po gimdymo pailsėti, palatoje gulėti tik dviese su sūneliu. Dar būdama nėščia, ekskursijos po gimdymo namus metu, teko matyti Romų tautybės moterį palatoje gulinčią su keturiais paaugusiais vaikais ir naujagimiu.

Akušerė sakė, kad moteris toli gyvena, todėl leido atsivežti visus savo vaikus. Tokių kaimynų palatoje nenorėjau, todėl buvau nuvesta į antrą aukštą, vienvietę palatą, su atskira vonia, tualetu. Džiaugiausi, kad pailsėsiu. Tuoj pat buvo paaiškinta, kad šiame aukšte nėra nei vieno gydytojo, tad jei ko nors reikės, eiti į virtuvę, kuri yra už pusės koridoriaus nuo mano palatos, ten esančiu telefonu skambinti atitinkamu numeriu.

Išsigandau. Kaip tai nėra nei vieno gydytojo? O jei atsitiks kas nors vaikui? Reiks bėgti ieškoti telefono? Akušerei išėjus supratau, kad net neprisimenu pro kur atėjom, jeigu greitai reiktų bėgti ieškoti pagalbos, dar tektų paklaidžioti.Pačią pirmą naktį mano baimės pasitvirtino. Niekaip nesisekė krūtimi maitinti vaikelio. Siaubingai skaudėjo, per ašaras iš skausmo visaip stengiausi pamaitinti, niekaip nepavykdavo. Kūdikis visą laiką alkanas verkdavo, man širdis plyšo...

Kadangi šiuose gimdymo namuose vaikeliai nuo pirmos nakties privalo miegoti su mamomis vienoje lovoje (palatose lovyčių nėra), bijodavau net nueiti į vonią, bijodavau, kad vaikas iškris iš lovos, užsigaus, ar dar blogiau. Taigi, kai prireikė paskambinti, kad kas nors ateitų padėti pamaitinti sūnų - turėjau neštis į virtuvę kartu ir kūdikį. Vienoje rankoje laikyti vaiką, kitoje - telefoną.

Įsivaizduokit, kaip tai nerealu buvo man, jaunai mamai, pirmą kartą apskritai liečiant kūdikį, bijant net perrengti, ar nuprausti, kad neužgautum, ar panašiai, laikyti jį vienoj rankoj! Sekanti bėda - telefonas iškrautas ir numestas. Tam, kad paskambinčiau, telefoną reikia pakrauti keliolika minučių, jis net išsijungęs.

Padedu telefoną krautis ir vaikštau ratais, su verkiančiu vaiku ant rankų. Skauda kirpimo vietą, atsisėti negaliu... Po gerų 40 min. sulaukiu pagalbos. Per dvi pirmas naktis mano vaikui nukrito kilogramas. Tada gydytoja leido vaikelį primaitint mišinuku (man niekaip taip ir neišėjo maitint krūtimi).

Noriu papasakoti apie tai, jog nemaitinant vaiko pačiai, šioje ligoninėje esi ne moteris, bloga mama, tavo vaikas numirs, arba bus nesveikas visą gyvenimą. Kai kurios gydytojos, išgirdusios, kad nemaitinu pati, tiesiog su manim nesikalbėdavo. Kai kurios net versdavo maitinti vistiek, nors jau kelios dienos, kai sėkmingai maitinamės mišinuku. Sakydavo, kad pabandyk pati, o jei neišeis, tada paskambink, atneš mišinuko.

Po geros valandos bandymų vėl einu skambinti, vėl kažkas ateina tai po valandos, tai po pusantros, nes „sunkus atvejis“, ar panašiai. Praėjo ne vienas mėnuo, o aš kasdien pamenu, kaip stoviu po stoglangiu (šviesa truputį ramino vaikelį) po kelias valandas per dieną ir bandau „užsupti“ savo kelių dienų kūdikį, kad užmigtų ir bent trumpam pamirštų alkį...

Šis atsiminimas pats baisiausias iš visos savaitės būnant gimdymo namuose, kuris neišnyks iš mano atminties iki mirties... Vyras kaip tik tuo metu susirgo gripu, kitų giminių, kurios mane aplankytų neturėjau, todėl buvau visiškai viena, su priešiškai nusiteikusiu personalu. Neįsivaizdavau už ką moku pinigus (vienvietė palata parai - 50 Lt, dvivietė - 100 Lt), o pagalbos sulaukiu tik labai gailiai paprašius.

Pamenu, kaip bandydama nupraust vaikelį sušlapinau jo rūbelius ir paskambinau paprašyti kitų, buvau aprėkta, kad ką tik pakeisti rūbai, ką aš su jais taip greitai sugebėjau padaryt? Tada dar geras pusvalandis gulėjimo nuogam ir pagaliau - sausi rūbai ir eilinis susiraukęs veidas...

Po kelių tokių kankinimosi naktų į palatą užėjo akušerė, kurios iki tol dar nebuvau mačiusi. Ji, pamačiusi mano ašarotas akis, pasiūlė persikelti į apačią, į nemokamas palatas, ten, pasak jos, priežiūra geresnė. Taip ir padariau dar tą patį vakarą. Ir nenusivyliau.

Budinti slaugytoja sėdėjo tiesiai už mano palatos durų! Likusios dienos nebuvo tokios siaubingos, palatoje gulėjau viena, tačiau dažnai užeidavo slaugytojos, gydytojos. Beveik visos piktos, susiraukusios, bet užeidavo.

Kai praėjo savaitė ir pagaliau galėjome vykti namo, tai buvo nuostabi diena! Dar daug ko nepapasakojau, daugelis dalykų taip ir liks tik man vienai. Norėčiau patarti moterims, kurios ruošiasi gimdyti, labai gerai susipažinti su gimdymo namais, kuriuose ruošiatės gimdyti, nes pasėkmės, po tokių gimdymų gali būti liūdnos. Kad ir kokia „kieta“ moteris bebūtum, grįši sugniuždyta.

Sūpuoju sūnelį jau ketvirtą mėnesį, o dar vartoju raminamus vaistus, dar verkiu vyrui ilgesniam laikui išėjus į darbą, ar į parduotuvę, nes man tai primena laiką, kurį buvau palikta viena, po gimdymo. Tikiuosi, kažkada šie atsiminimai išblės, nes apie antrą gimdymą niekas gyvenime nepivers net pagalvoti...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išreikšti savo nuomonę? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt.

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:



Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Aš – moteris: gimdamos mes iškart laimime viską (43)

Tik ką perskaičiau straipsnį „gimdamos moterimis mes jau pralaimėjome gyvenimo loterijoje” ,...

Vargas poliklinikoje su karščiuojančiu kūdikiu ant rankų: už ką mokame? (117)

Poliklinikoje su karščiuojančiu (39,1) 9 mėnesių kūdikiu užtrukome 3 val. Per visą šį laiką...

Vaikinas per darbo pokalbį pasijuto įžeistas: bijau dabar kitur beeiti (100)

Noriu pranešti, kad dalyvavau darbo pokalbyje, mane išklausinėjo ir t. t.

Pasipiktinusi vilnietė dėl mįslingai dingusios žalios rodyklės keikia Šimašių (72)

Taip, žinom, kad po truputį mieste bus naikinamos papildomos žalios rodyklės, kurios degant...

Į Santaros klinikas vežioja sunkų ligonį – mokestis už automobilio stovėjimą iškėlė moralinę dilemą (67)

Artimam žmogui diagnozavus sunkią ligą – buvome nukreipti į Santaros klinikas. Lankytis tenka...

Top naujienos

Persikraustė į kaimą ir pradėjo siūti batus: anksčiau sau leisti tokią avalynę galėjo tik patys turtingiausi (5)

Su Dalia Grigoniene susitikome jos namuose, Kernavėje . Pašnekovės gyvenamąją vietą rasti...

Po dešimties metų grįžo į Lietuvą: kaip gali pakeisti pasaulį, jeigu jo dar nematei? (12)

Daugiau kaip dešimt metų Ada Jonušė gyveno ir dirbo užsienyje: Vokietijoje, Belgijoje,...

Tai, kas vyko Sovietų Sąjungos gimnastikos rinktinėje, kelia šiurpą: visos tai patyrė (283)

Kelios buvusios Sovietų Sąjungos gimnastės teigia, jog buvęs treneris jas seksualiai išnaudojo. O...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Už ką kairieji antisemitai nekenčia Izraelio ir myli palestiniečius? (83)

Galėčiau pradėti ir taip: kartą gyveno žydas, kuris visai nesigėdijo savo tautybės ir...

Buvęs sostinės vicemeras Romas Adomavičius vedė 30 metų jaunesnę mylimąją (257)

Buvęs sostinės vicemeras, 64-ių Romas Adomavičius šeštadienio popietę Vilniaus santuokų...

Lietuvą „brangakmeniu“ vadinantis Daviesas: daug NBA krepšininkų nesugebėtų žaisti Eurolygoje (109)

Vienu maloniausių šio sezono Lietuvos krepšinio gerbėjų atradimų tapęs Kauno „Žalgirio“...

Aš – moteris: gimdamos mes iškart laimime viską (43)

Tik ką perskaičiau straipsnį „gimdamos moterimis mes jau pralaimėjome gyvenimo loterijoje” ,...

Pamirškime „autobusus“ gynyboje: Čempionų lygos finale – atakuojančio futbolo titanų kova (6)

Šeštadienį vakare Kijeve susitiks dvi komandos, turinčios nuostabų puolimo arsenalą ir...

Minios žmonių užplūdo šventine nuotaika ir karščiu alsuojančią Palangą (9)

Tris dienas trunkanti vasaros sezono atidarymo šventė kaip ir kasmet subūrė poilsiautojus iš...

Prasidėjo Neringos pastatų griovimas – valstybei iškelti milijoniniai ieškiniai (163)

Šį mėnesį Gintaro Įlankoje, Juodkrantėje, pradėtas griauti druskų sandėlis verčia vietos...